Atrodo, kad „Bobų vasara“ iš rudeninio derliaus šventės pamažu virsta bendruomeniškumo švente. Džiaugdamiesi tuo, ką sugebėjome užauginti per neilgą lietuvišką vasarą, ruošdami atsargas ir šiltesnius apdarus rudeniui ir žiemai, susiburiame ir parodome, kas ką sugeba. Kuo gali pasididžiuoti kiekviena seniūnija, kaimo bendruomenė ar įstaigos bendraminčių būrys.
Pirmoji tokia šventė, kurioje kūrėsi seniūnijų ir bendruomenių kiemeliai, kuriai visi ruošė prizus ir siurprizus, vyko pernai. Atrodo, pavyko, nes šiemet ir kiemai buvo didesni, ir pramogų daugiau. Iš pradžių visi keiksnojo naują rudens šventės vietą, bet pasibaigus sekmadieniui daugelio kritiška nuomonė pasikeitė į palankią – kad ir toliau nuo namų, užtat erdviau, plačiau, ir svečių, atrodytų, daugiau – miesto prieigose susibūrusią šventę šį kartą aplankė visi, kurie tos šventės norėjo, atsitiktinių praeivių nebuvo…
„Santarvei“, įsteigusiai prizą už šaunumą, buvo nelengva pasirinkti. Apsukę kelis ratus po centrinę „Bobų vasaros“ aikštę ir pakalbinę visų seniūnijų kiemelių šeimininkus, svarstėme – tiek išmonės, kūrybiškumo, net verslininkiškos gyslelės parodė rajono bendruomenės. O pasipuošta kaip išradingai! Ne vienos dienos ir ne vieno kūrėjo darbas – taip iššukuoti aveles, kurios kantriai glaudėsi prie Laižuvos seniūnijos tvoros, sukonstruoti ir surišti tokią „sargybinių“ armiją, kokia apsirūpino reivytiškiai. O kur dar kitų seniūnijų sukurtos grožybės… Ir kulinarinio paveldo saugotojai būtų likę patenkinti: balto sūrio ir juodos duonos, obuolių sūrio ir pyrago, pusmarškonės košės ir tikrų žemaitiškų lašinių. Vaišinkis, pirk, skanauk. Ir dar daug daug visokių kitokių gėrybių, demonstruojančių mūsų žmonių išmonę, kūrybiškumą, humoro jausmą.
„Santarvės“ prizą atidavėme ne tik už kaimynystę – šalia įsikūrusį Reivyčių seniūnijos kiemą buvo nesunku ir apžiūrėti, ir išgirsti, ir užuosti. Už didelį darbą ir juo parodytą pagarbą visai šventei, visiems žmonėms, ir už norą garsiai pareikšti „Štai kokie mes!“
Derliaus šventė mūsų protėviams suteikdavo saugumo – artėjanti šalta žiema nebaisi, jei vasarą buvo gerai padirbėta. Ji buvo kaip padėka žemei motinai, kuri mus maitina, saulei, kuri augina, lietui, kuris iš dangaus palaiko visų gyvybę. Šių dienų šventės saugumo akcentas – ne tik gėrybių sankaupa, tos gausiai demonstruojamos maisto atsargos, kurios neleis badauti, kai laukus užklos sniegas. Bendrystė – tai ir yra didžiausio saugumo garantas. Mes vieni kitiems reikalingi, mes daug ką galime kartu – tai ir tik tai paliudija, kad ne vien duona išmaitina ir užaugina žmogų.
Ir gerai, kad šventės šurmulys neužgožia šito žinojimo – nors jo niekas nedeklaravo, apie tai nekalbėjo, visi jautė tą patį: kartu saugiau, mieliau, šilčiau. Ir linksmiau, be abejonės.