Šeštadienį susirinkome į mūsų tradicinę, kas penkerius metus vykstančią bendraklasių šventę. Paprastai prisimename dvi mokyklas, nes buvome sukomplektuoti iš paskutinės Mažeikių aštuonmetės mokyklos laidos, o po trejų metų baigėme Mažeikių 1-ąją vidurinę.
Kalbėjomės apie mus ir apie mūsų mokytojus. Tema nukrypo į aštuonmetės mokyklos prisiminimus. Istorikę, kurios nė vienas neužmiršo už gebėjimą pateikti medžiagą taip, kad būtų įdomu, ir už geriausią pažymį atsakius į vieną suktą klausimą. Lituanistę, kuri vertė visas gramatikos taisykles mokytis atmintinai, tačiau paskui daugelio mūsų raštingumas buvo aukštesnis nei vidutinio lygio, mokyklos direktorę – anglų kalbos mokytoją, kurios dėstymo metodika buvo tokia, kad ir vidurinėje jautėmės ne itin apkrauti, ir aukštajai užteko… Prisiminėme ir paskutinius trejus metus Mažeikių vidurinėje. Ir dar kartą – mokytojus. Ypač tuos, kurie ir reikalavo, ir mokėjo sudominti.
Apie juos galima rašyti ir kalbėti, nes jie labai svarbūs. Ir jei tais mokykliniais metais kurį nors vertindavome kaip problemą, vėliau ne kartą mintyse turėjome jam padėkoti. Pagal principą: sunku pratybose, lengva mūšyje.
Kodėl tai pasakoju? Todėl, kad manau, jog mokytojams skiriama per mažai dėmesio. Deklaracijų apie senstančią pedagogų bendruomenę, apie jaunų specialistų trūkumą daug, kiekvienu jaunu žmogumi, norinčiu tapti mokytoju, džiaugiamasi ir rašoma, rašoma… Tik kaip? Skaičiais, procentais, metų vidurkiais. O ne apie žmones, kurie yra reikšmingi. Ir svarbūs dabar, bet ne kaip tolimas prisiminimas – po kelių dešimčių metų.
Penktadienį su mokyklų vadovais teko aiškintis mokytojų, kurių mokiniai šiemet pelnė šimtukus, vardus ir pavardes. Esu labai dėkinga už visus duomenis, kuriuos operatyviai pateikė Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistė. Nustebino tai, kad geriausių abiturientų sąraše nėra jų mokytojų.
Paklausiau, kodėl. Pasirodo, tokia nuostata: jie dabar neminimi ir nekviečiami į šimtukininkų pagerbimo ceremoniją, kuri vyks šią savaitę, geriausius pedagogus apdovanos rudenį, kai visi švęs Tarptautinę mokytojų dieną.
Aš – prieš tokią pagarbą-nepagarbą. Yra situacijų, kai tvarios ekonomikos dėsniai neveikia, tad netaupykime nei deguonies, nei popieriaus, leiskime visiems kartu – mokiniams, tėvams ir mokytojams – pasidžiaugti šią akimirką svarbiais dalykais. Juk po kelių mėnesių tai bus nebe taip aktualu. Ir džiaugsmo liudytojų, ir dalyvių susirinks gerokai mažiau.
Ką aš ir norėjau pasakyti. Spalį tiek olimpiados, tiek egzaminai jau bus pasenę – tapę senųjų mokslo metų pasiekimais, vadinasi, mažiau aktualiais praeities faktais.
Nauja valdžia galėtų apgalvoti naują koncepciją – kaip aktualiai skatinti pagarbą šiai profesijai, kaip ir kam teisingai padėkoti už tai, kad mes galime didžiuotis mūsų mokinių pasiekimais.
Štai tokia neišgalvota paralelė tarp senų prisiminimų ir dabarties patirčių.
