Apie Elžbietos II mirtį pranešė dukra. Mesendžerio žinutėje – vienas sakinys: „Anglija neteko savo karalienės.“ Keistas jausmas. Aš juk ne britė ir ne Sandraugos pilietė, bet pasaulis akimirkai stabtelėjo. Ir vėl gyveno toliau. Tik jau kažkaip kitaip.
Gal nepajudinamas istorines tradicijas, amžių kultūrą galima palyginti su medžiu, šalia kurio gyveni to net nejausdamas. Ir tik tuomet, kai pavėsio nelieka, pasidaro skaudžiai keista. Ir gailu.
Žmonės kada nors išeina, kiekvienas. Tai mes visi žinome, bet yra asmenybių, kurios atrodo nepajudinamos ir nepažeidžiamos, stabilios kaip pati istorija. Būtent tas stabilumas ir krūptelėjo, sujudėjo, man pažvelgus į telefone pasirodžiusią žinutę.
Kai vakar paklausiau, ar išties anglai taip giliai liūdi dėl savosios karalienės, dukra atsakė: „Taip, labai.“
Ir niekaip nedera šiame kontekste mūsų toks pamėgtas lyginimas: „O jie“ – „O mes“… Nedera, nes sąlygos nuo pat pradžių buvo nevienodos. Ir mes nekalti, kad neturime šimtmečių tradicijos. Net pusės amžiaus savarankiškumo tradicijos dar nėra. Kaip ir ilgametės besąlygiškos tarnystės šaliai tradicijos.
Bet tai nereiškia, kad negalime suprasti tautos, mylinčios ir gedinčios savosios karalienės. Suvokiame, kad jiems nuolat kintanti valdžia ir monarchijos tradicija – ne tas pats. Suprantame ir tai, kad didžiausių pokyčių metais žmonėms, tautoms norisi to saugaus pavėsio, stabilumo, idealų garantijos.
Kas buvo tie septyni Elžbietos II valdymo dešimtmečiai? Etalonas, kuriuo reiktų matuoti pareigą ir tarnystę? Liudijimas, kad pasaulis keičiasi ir nė vienas nėra apsaugotas nuo permainų įtakos? Pavyzdys, kad galima mylėti didelės šalies žmones, juos suprasti ir būti jų mylimai?
Daug retorinių klausimų gali kilti, kai pasaulį palieka karalienė, niekada nepasakojusi apie save.
