Šiandien – Tarptautinė optimisto diena. Nuteikia optimistiškai, tik štai kur klausimas: kodėl šios dienos pavadinimui vartojama vienaskaita? Gal dėl to, kad tų optimistų labai mažai, gal kiekviename krašte (šalyje, žemyne) pavyko rasti tik po vieną?
Kad ir kaip būtų, pusiau tuščios ir pusiau pilnos stiklinės problemą galima labai greitai pakreipti norima linkme – reikia tik pakeisti tarą. Optimistas, kad jam būtų dar tvirčiau tikėti gėriu, tą skystį gali persipilti į taurelę, o pesimistas – į didelį butelį nuo gazuoto mineralinio vandens ar šampano. Kodėl gazuoto? Tam, kad bent oro burbuliukai primintų apie optimistinės būties lengvumą. Iš kur jie atsiranda ir kur pradingsta, šiandien negalvokime.
Įtariu, kad mūsų politikai tą stiklinę pylioja jau seniai. Ir taip, kaip jiems kurią dieną atrodo.
Nedrįstu sakyti, kas teisus, o kas ne, svarstydamas, kiek reikia ir kiek galima paimti iš socialine veikla užsiimančių viešųjų įstaigų. Ar trys tūkstančiai eurų per metus – daug ar mažai – irgi sunku taip išsyk nustatyti. Net jei VšĮ metinės pajamos – du ar net keturis kartus (!) didesnės už jiems siūlomas metines išlaidas nuomai. Aha, daugiau išlaidų lyg ir nenusimato – tik dirbk išnuomotuose kvadratiniuose metruose ir džiaukis! Juk esi socialiai atsakingas.
Gal kuris nors iš mūsų ir bus toks beviltiškas optimistas, kuris pasakys, kad visuomenei naudinga veikla neturi būti asmeniškai naudinga, bet… valgyti juk visiems norisi.
Tik kai pradedame lyginti omarą su kancerogenine bandele, gal geriau būtų susilaikyti. Neaiškiai išsireiškiu, per sudėtinga metafora? O jei iš Biblijos: tegul meta akmenį tas…? Kai rimti verslininkai ima skaičiuoti, kiek padėvėtų apatinių ir kaip brangiai galima parduoti, optimistiškai nebejuokinga.
O kai prisimenu, kokių biudžetui ar net biudžetams nuostolingų sprendimų buvo priimta per pastaruosius kelis dešimtmečius, kaip didieji optimistai išsislapstė po kurortus ir kt. rezervatus, suvokiu: dvi moteriškės iš dviejų VšĮ yra tiesiog įpareigotos atstatyti tą socialinę neteisybę. Moraliai atsakingos! Tvariai įpareigotos!
Norėčiau Optimisto dieną būti kad ir tuo vieninteliu tikinčiuoju, jog viskas – į gera, bet neturiu tinkamos taurelės, į kurią galėčiau perpilti tą požiūrį lemiantį skystį. Todėl tikiuosi, kad tarybos narių atlyginimai priklauso ne nuo posėdžių trukmės ir pasisakymams skirto laiko ar azarto.
Būtų gerai, kad ir ne nuo biudžete sutaupytų ar į jį surinktų pinigėlių. Tokiu atveju mums joks optimizmas nepadės. Visi būsime socialiai atsakingi ir remtini.
