Liūdna, kad Mokytojo dienos išvakarėse turime kalbėti apie TAI.
TAI – mokytojos Danguolės Giedraitės iš Radviliškio Lizdeikos gimnazijos mintys. Nuoširdžios ir skaudžios.
Kad ir kas būtų deklaruojama vienu ar kitu derybiniu aspektu, TAI yra visuma priežasčių, dėl ko mokytojai pasiryžę nueiti iki sostinės, sukelti negatyvias valdininkų emocijas, galbūt tapti nepatogiais mokyklų ar savivaldybių vadovams.
Deklaruojant, kad pedagogai nori uždirbti daugiau už kitus, patogu po nuspėjamomis visuomenės reakcijomis pakišti, paslėpti KĄ KITA.
Anonsą baigiau. Tiesiog ramiai paskaitykime, ką rašo Mokytoja.
„Kai Lietuvos keliais eis mokytojai, ateikit paėjėti kartu, ir nesvarbu, kas esat – medikas, šaltkalvis, pardavėja, namų šeimininkė ar mama, tiesiog močiutė… Ateikit nešini arbata ar tiesiog pasikalbėti…
Ateikit paėjėti kartu prieš patyčių išvargintus…
Prieš amžinas, neapgalvotas reformas…
Prieš valdžios aroganciją…
Prieš eksperimentus su vaikais, jų ateitimi…
Prieš psichologinio smurto kasdienybę…
Prieš fizinio smurto daigus…
Prieš apsimestinę „viskas gerai“ tylą…
Prieš mokytojų ašaras pertraukų metu…
Prieš išmoktą neįgalumą…
Prieš išmoktą aklumą, kurtumą…
Prieš abejingumą…
Prieš volu niokojamą suaugusių žmonių savigarbą…
Prieš nebaudžiamumą…
Prieš melą ir supriešinimą…
Ateikit palydėti kartu už šviesius vaikus žibančiomis akimis…
Už kūrybiškumą, atradimus, smagių avantiūrų džiaugsmą…
Už rašančius, keliaujančius, svajojančius…
Už norinčius daugiau. Dirbti daugiau. Pasiekti daugiau.
Ateikit paėjėti kartu, nes mokytojai eis ne tik dėl savęs. Jie eis ir dėl Jūsų vaikų.
Ateikit, Lietuvos žmonės, ateikit paėjėti kartu…“
Suprantu, kad greitai vystančios puokštės ir diena, kai jus visi sveikins bei pakylėtai kalbės apie profesiją iš didžiosios raidės, nieko nekeičia.
Gal iš tiesų verčiau paėjėti kartu? Ar bent nestumti nuo kelio.
