Audronė MALŪKIENĖ
Nežinia, kiek metafora apie žmones-muses ir žmones-bites, kurią savo kalboje per tarybos posėdį panaudojo kandidatė į vicemero postą Lina Rimkienė, tinka politikai.
Mintis, kad vienus žmones visada traukė ir trauks saldūs, malonūs dalykai, pozityvas, o kitus – tik atliekos, paprasčiau – negatyvas, labiau susijusi su žmogaus požiūriu į savo paties gyvenimą ir šiek tiek – su aplinkos vertinimu.
Principą, kad vieno žmogaus žvilgsnis ir sąvartyne pirmiausia užfiksuos vienišą gėlės žiedą, o kito akys matys tik šiukšles, valstybės ir mažesnių teritorijų valdymo metodams sunku pritaikyti. Arba tiksliai išskirti į dvi politinio gyvenimo sudedamąsias dalis.
Mūsų gyvenimas – ir gėlės, ir šiukšlės. O politika – dar baisiau, tai toks būvis, procesas, veiksmas, kai jo dalyviai turi pamatyti, paliesti bei labai racionaliai įvertinti ir gėrį, ir blogį. Sakyčiau, kiekviena partija kelia sau užduotį (arba ją deklaruoja) – sąvartyną paversti žydinčiu sodu, kuriame vaikštinėtume mes, rinkėjai, mes, liaudis, mes, (įrašykite patys), ir laimingi uostume amžino pavasario kvapus. Ambrozija ir nektaru maitintumės. Kaip dievai.
O tuo metu, kol mes svarstome, kokios realios galimybės sulaukti šito žydėjimo, kiti žmonės, pasirinkę sunkų ir nedėkingą, purviną ir visokeriopo asmeninio atsidavimo reikalaujantį savivaldybininkų likimą, sunkiai dirba. Bet jie nėra tikrosios bitės.
Kodėl taip manau? Jei galvojate, kad politika užsiima pozityvistai ir gėlyčių ieškotojai, labai klystate. Viena anglų rašytoja yra pasakiusi, kad politikai ir vystyklai turi būti keičiami dažnai. Ir vieni, ir kiti – dėl tos pačios priežasties. Sąmojinga sentencija. Tačiau vystyklų (turiu galvoje sauskelnes, kurių rašytojos laikais dar išvis nebuvo) galima įsigyti bet kuriame prekybos centre, o politikai pakelėse nesimėto. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti tokį ilgą Mažeikių savivaldybės vicemero paieškos procesą?
Dabar mūsų krašto savivaldoje viskas bus tvarkinga. Opozicija pasiskelbė, pozicija sutvirtėjo, kai kam dar kyla neaiškumų dėl bendro valdančiosios koalicijos narių skaičiaus, bet, neabejoju, tai taip pat greitai išaiškės.
Daugiau politinių ekscesų mūsų gyvenime lyg ir nenusimato. Intrigos – kas ir dėl ko sėdės pono mero kairėje ar dešinėje – nebelieka. Kas lieka? Darbas (čia aš apie žmones-politikus). Rezultatų laukimas (apie kitus žmones).
O baigdama filosofuoti vabalėlių tema, norėčiau pasakyti, kad abi rūšys kartais įkyriai zyzia ir mus gąsdina. Žinoma, jei nesi alergiškas bitės įkandimui ir jos surinktam medui, grožiesi gėlėta pieva ir bitučių koordinuotumu. Musės įkyresnės, bet nuo jų nešiojamų bėdų apsisaugoti padeda stipri imuninė sistema.
Ir vienu, ir kitu atveju svarbu turėti sveikatos. Šito visiems ir linkiu. O kas augins Rojaus sodą?
Tikriausiai ne vabalėliai.
