Audronė MALŪKIENĖ
Psichologai atvirai prakalbo apie tai, kad yra aiškus prievartos aktų žiūrėjimo per TV ir vaikų agresijos ryšys. Vaikai, sukėlę masines žudynes Amerikos mokyklose, beveik visais atvejais prisipažino, kad tai buvo matę per televiziją.
Anot Didžiosios Britanijos mokslininkų, paaugliai, žiūrintys televiziją daugiau kaip 4 valandas per dieną, linkę nusikalsti, vartoti alkoholį ir narkotikus, atsiriboti nuo visuomenės labiau nei kiti jų bendraamžiai.
Galėčiau teigti, kad šeštadienio įvykiai Kaune – tos pačios TV ekranuose ar kompiuterių monitoriuose matytos ir įskiepytos agresijos protrūkis, arba bent stereotipas – jau įsiminto veiksmų modelio pakartojimas.
Kolega pasakojo didmiestyje užėjęs į kiną. Jo matyto amerikietiško filmo siužetas ir kauniečių drama – lyg pagal to paties autoriaus scenarijų. Nevaldomas paauglių vakarėlis tampa prakeiksmu visam kvartalui ir jiems patiems.
Apie tai galima diskutuoti daug ir be rezultato. Kas išjungs mūsų vaikams televizorių, bent pusdieniui atims kompiuterius, išvarys į lauką ar pasodins prie knygos? Nežinia. Gal reikia susitaikyti su naujausiomis technologijomis ir jų išrastomis „rykštėmis“? Juk kiekvienas toks mūsų gyvenimo pokytis – kaip šūvis kalnuose, išjudinantis sniego laviną.
Grįžtu prie psichologų padiktuotos temos. Jie kalba ne tik apie agresiją – gal ne visi filmukai ir kompiuteriniai žaidimai taip giliai įsiskverbia į paaugliškas smegenis, kad gimtų žudikams būdingi planai ir reakcijos.
Pasirodo, mūsų vaikų smegenys yra užverstos komerciniais vaizdais (per dieną jie pamato daugiau nei 1 000 įvairiausio pobūdžio vaizdų), todėl nebekuria savo pačių vaizdinių. Taip vaikai praranda gebėjimą patys įsivaizduoti ir kurti. Iliustruojant šį teiginį buvo pateiktas pavyzdys – vaikas paklausė auklėtojos: ką jam veikti, kol ji skaitys pasaką. Suaugusios moters atsakymas: įsivaizduoti – buvo neįvykdoma užduotis. Vaikas tiesiog nemokėjo, nesugebėjo susikurti savojo vaizdinio.
Įvairūs tyrimai taip pat rodo, kad vaikams, dažnai žiūrintiems į dvimatį ekraną, nunyksta erdvės suvokimo ir apskritai pastabumo įgūdžiai. Šis neigiamas poveikis ypač pastebimas vaikams iki trejų metų, o vėliau jis šiek tiek išsilygina.
Kitų tyrimų duomenimis, daugiau nei 20 valandų per savaitę TV žiūrinčių žmonių smegenyse ima dominuoti dešinysis smegenų pusrutulis, o kairysis tuo tarpu silpsta, dėl to silpsta žodinis kūrybingumas.
Taigi, priklausomybių „asortimentas“ didėja. O kai jos susipina – įvyksta sprogimas. Panašus į tą, apie kurį šiandien visi kalbame.
Siūlau akciją-konkursą ne tik vaikams, bet ir suaugusiems „Savaitė be televizoriaus“. Na o po to – įspūdžių komentarai: patiko, neištvėriau, nugalėjau depresiją (arba pradėjau depresuot) pamačiau pasaulį kitom akims, ką daryt su laisvalaikiu ir pan.