Audronė MALŪKIENĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Pilietiškumas – skambus žodis. Kai kas mano: tam, kad galėtum laikyti save piliečiu, reikia atlikti mažiausiai vidutinės reikšmės žygdarbį. Man priimtinesnė kitokia nuomonė – padaryk, kad ir mažiausią kitiems svarbų darbą, ir jau gali manyti, kad elgeisi teisingai.
Tačiau realybė yra tokia, kad kartais ir maži darbai reikalauja didelių pastangų. Arba mano aprašomuoju atveju – nuolatinio budėjimo, kas tūlą pilietį ypač vargina.
Štai susirinko gyventojai aptarti namo renovacijos klausimų, pakalbėjo ir apie būsimą viešųjų erdvių greta namo sutvarkymą. Visi pritarė, kad suoliukų po langais nereikia, nes ir taip aplinkui būriuojasi papildomos taurelės ar atsitiktinės cigaretės mėgėjai. Kol gimė erdvių tvarkymo projektas, pageidavimai buvo pamiršti, o tiksliau, tie, kurie turėjo juos perduoti projektuotojams, perdavė ne tiems, kam reikia.
Teko nusiteikti pilietiškai ir varstyti Savivaldybės duris. Paskui – susitikti su projekto administratoriais, genrangovais. Susitarta: suoliukus perkels prie vaikų žaidimų aikštelės – šiek tiek tolėliau nuo langų ir laiptinės durų. Be to, ir aikštelę perkels į kitą vietą, nes gretimo namo gyventojai nepageidavo triukšmo per arti savųjų langų.
Galima būtų pagalvoti – viskas sutvarkyta, laikas atsikvėpti. Taip ir buvo, kol vieną gražią dieną gyventojai neišvydo po langais pastatytų ir gerai įtvirtintų suoliukų. Vėl teko aiškintis – pasirodo, tas, kas tvarkė suoliukų „klausimą“, vadovavosi senuoju projektu, o naujasis, pakoreguotasis, – kito vadovo aplanke.
Senojo projekto savininkas nieko nežinojo ir apie vaikų žaidimo aikštelės perkėlimą. Tačiau pažadėjo išsiaiškinti, o suoliukus „išrauti“ ir pastatyti kitoje vietoje.
Jau įgyta pilietinė patirtis sufleravo, kad to nepakanka – teko skambinti į Savivaldybę. Ten išsiaiškino ir pasakė, kad pataisytasis projektas yra ir galioja, tačiau būtent rangovai nesusikalbėjo…
Suoliukai tebestovi po langais, aikštelės dar niekas nepradėjo tvarkyti, tad dabar baisiausia, kad neiškirstų visos žaliosios zonos – ir senam, ir naujam vaikų aikštelės projektui. Suoliukus tai išraus ir perkels, jie bet kokiu atveju „prigis“. O jei medžius taip – šmaukšt, šmaukšt – jų nukirstų nebeįkasi…
Tiesa, tiek projektuotojai, tiek rangovai dievagojosi, kad viskas išliks kaip buvę, tik vieną kitą krūmą teks pašalinti. Bet maža kas kam gali šauti į galvą.
Todėl ir galvoju: sunku būti pilietiškam, nes reikia ne tik reaguoti, bet ir budėti. O tai labai vargina patį žmogų ir labai erzina aplinkinius, patikėkite, tiesą sakau.
