Kai darbo daug, metai prabėga greičiau. Nežinau, ar visiems vietos politikams ir Savivaldybės specialistams metai nuo Tarybos ir mero kadencijos pradžios praėjo su atitinkamu pagreičio ženklu, bet norisi tikėti, kad jie nenuobodžiavo.
Įžvelgiu (o gal noriu matyti?) šiokių tokių skirtumų, kai valdžią iš vyrų į savo rankas perima moterys.
Matome daugiau tvarkos. Vyrai linkę planuoti globalius dalykus (kiti jiems per menki), jų mąstymas bei matymas linijinis (čia ne aš sugalvojau, perskaičiau protingoje knygoje). Moterys pastebi smulkmenas ir jų matymo kampas gerokai platesnis. Pavyzdžiui, valdžios vyrui ne taip svarbu, kad atnaujintoje gatvėje liks nesutvarkytas gabalėlis, neprižiūrėta atkarpa. Moterims tai nesuprantamas dalykas, maždaug tas pats, kas sušluoti šiukšles po geru kilimu. Ir ne todėl, kad aukštakulniais vaikščioti nepatogu ar purvas prie batų limpa. Moteriai būtina pajusti harmoniją, visumą, pasidžiaugti miestu kaip savo namais. Gražiais, išpuoselėtais ir švariais.
Jei norite iš moters išspausti daugiau rezultatų, ją reikia girti. Ir ne pačias moteris (jos per gyvenimą jau prisiklausė įvairaus nuoširdumo lygmens komplimentų), o jų pasiekimus, pergales, net ir ne itin reikšmingų darbų rezultatus. Tai beveik visoms suteikia stimulą toliau stengtis. Kritiką moterys priima labiau suasmenintai nei vyrai, todėl kritikams reikia būti atsargiems ne tik dėl to, kad galima prarasti jų simpatiją, bet ir dėl nusvirusių moteriškų rankų… Dirbame, žinoma, dėl savęs, savo malonumui, bet kam švaistyti perlus kiaulėms?
Be to, moterys moka džiaugtis tuo, kas padaryta, o taip pat tuo, kas yra. Ne trankiai švęsti pergales, o mėgautis rezultatu ir kartkartėmis prižvelgti, ar tvarka išlaikyta.
Moterims būdinga puošti ir puoštis. Bet jos niekada neužsisakys naujo mersedeso, jei šaldytuvas vėsins tik jame esantį orą, o naują kėdę teks pirkti iš kredito pinigėlių. Bent jau dauguma mano pažįstamų moterų savąjį įvaizdį kuria pačios, o ne imdamos bedieviškas paskolas. Gal tai ir netoliaregiška (vyrų požiūris), užtat saugu.
Moterys lankstesnės, jos geriau prisitaiko prie kintančių aplinkybių. Vyrus tai meta iš pusiausvyros ir jie gali mesti pradėtą darbą. Moterys, net jei pusiaukelėje sugalvojo ką nors vertesnio ir įdomesnio, ir seną darbą užbaigs.
Kartais vyrai, kurie drįsta ginčytis su moterimis, kaltina jas nelogiškumu. Jie nesupranta, kad yra tik dvi logikos: geležinė ir moteriška. Tačiau pastaroji nerūdija.
Užbaigdama šiuos pastebėjimus linkiu kitų gerų metų ir sutarimo bei susitarimo. Juk moterys – diplomatės. Ypač kai joms ko nors reikia. Ir dar linkiu, kad joms reikėtų to paties, ko reikia mums visiems.
