Subjektyviai žvelgiant, atrodo, kad rugsėjį vykusiame Savivaldybės narkotikų kontrolės komisijos posėdyje pagaliau buvo garsiai įvardyta bendra diagnozė, kodėl kuo toliau, tuo labiau jaunimo ir narkotikų problema slysta iš prevencininkų rankų: tėvai nenori patikėti, kad jų vaikas gali būti su tuo susijęs, mokyklos nenori pripažinti, kad susiduria su šia problema, ir apie ją garsiai kalbėti.
Diskusiją, kas labiau atsakingas už mūsų vaikų blogus įpročius ir priklausomybes – šeima ar mokykla, galima tęsti iki begalybės. Tai, kad ir vieni, ir kiti sunkiai susitaiko su nemalonia realybe, sudaro puikias sąlygas nieko nedaryti arba daryti mažiau, nei derėtų. Užkasti galvą į smėlį ir galvoti, kad pavojus nepalies.
Apie tai rugsėjį prabilo policijos komisariato vadovas, pažymėjęs, kad mokyklos neretai stengiasi nutylėti narkotinių medžiagų vartojimo problemą. Kitaip tariant, „Altorių šešėlyje“ aprašytas veikimo principas „Griešyk, bet neapostazuok“ (nesilaikyk taisyklių, tačiau stenkis nepakliūti į visuomenės ir bendrąją etiką, teisėtvarką kontroliuojančių institucijų akiratį) gyvuoja ir šiais laikais. Tik taikomas kitoms gyvenimo aplinkybėms, plinta kitomis formomis.
Tikiu, kad daugelį susimąstyti privertė mūsų savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro paskelbto tyrimo rezultatas – iš 18-kos tikrintų mokyklų 10-yje buvo rasta narkotinių medžiagų pėdsakų. O tai reiškia, jei tinkamai suprantu tyrimo principus, kad mokyklos patalpose buvo vartojamos tokios medžiagos arba jose buvo asmenų, tai darančių ne mokykloje. Būtent jų prisilietimai paliko pėdsakus, kuriuos, kaip teigia tyrėjai, iš aplinkos pašalinti labai sunku. Tai, ką parodė testai, – ne prasto valytojų darbo rezultatas.
Kalbėjausi su žmogumi, kuris savo artimą giminaitį paauglį verčiau pats tyliai (slėpdamasis nuo šeimos) aprūpina tradiciniais rūkalais, kad tik jis to „gero“ neieškotų mokykloje. „Geriau tegul rūko tai, kas patikrinta ir viešai parduodama, negu išbando platintojų „prekę“, – paaiškino. Į mano naivų klausimą, o kokia situacija dėl alkoholio, jis atsakė: „Tu – ką? Jaunimui gerti nebeįdomu, įdomu kitos svaiginimosi priemonės.“
Savaitgalį dar perskaičiau, ką paskelbė Šilutės savivaldybė. Jai priklausantis visuomenės sveikatos biuras, atlikęs narkotinių medžiagų pėdsakų patikrinimus 19-oje mokyklų, daugiau nei pusėje jų tokių pėdsakų surado. Informacija išsami: testais galima aptikti heroino, amfetamino, metamfetamino, ekstazio, ketamino, metadono, PCP, PMA, DMT ir kitų sintetinės kilmės medžiagų, iš viso – 21, bei augalinės kilmės narkotikų – marihuanos, hašišo pėdsakus.
Nors ir skelbiama, kad šie pėdsakai dar nereiškia, jog mokiniai narkotines medžiagas vartoja švietimo įstaigos patalpose, būtų netoliaregiška manyti, kad ant tualetų rankenų, palangių, šviesos jungiklių, koridorių turėklų, rūbinių ir kitų vietų, kur dažniausiai susirenka moksleiviai, tuos pėdsakus paliko kokie nors neaiškūs asmenys, turintys tikslų sukompromituoti įstaigą.
Kad ir kaip interpretuotume faktus, deja, tenka patikėti mūsų policijos pareigūnų vadu: daugelis mokyklų elgiasi taip, lyg ši problema atsitiktinė, neaiškios kilmės, be reikalo menkinanti jų prestižą.
O šiandien vyksiančio mūsų rajono Savivaldybės narkotikų kontrolės komisijos posėdžio darbotvarkėje – klausimas dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo prevencijos priemonių Mažeikių rajono ugdymo įstaigose. Manau, daugeliui turėtų būti svarbu, kiek realybės ir kiek grėsmių parodysime viešai. Nes kartais būtent tai priverčia žmones keisti požiūrį ir imti veikti.
