Praėjusį penktadienį laikraščio skaitytoja ir redakcijos neetatinė bendradarbė manęs lyg tarp kitko paklausė, kaip jaučiuosi, kai minima mūsų profesinė šventė – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Atsakiau, ką galvoju: nežinau. Pernelyg netikėtas buvo šis klausimas, nes tą dieną mus sveikina, primena ir moko, kaip ir apie ką rašyti, informuoti, kokią žinią skelbti. Bet niekada neklausia, kaip jaučiamės. Tą akimirką, tą šventę, toje akistatoje su savo profesija.
Turėjau tris dienas pagalvoti, ką buvo galima atsakyti. Prakalba, deja, sunkiai dėliojosi. Matyt, kaltas karantinas, jis iškreipia jau nusistovėjusius pojūčius ir požiūrį į tokius, rodos, įprastus dalykus. Iš tiesų ši diena man svarbi jau beveik tris dešimtmečius. Turėjo susiformuoti kažkoks normalus štampas? Džiaugiuosi, didžiuojuosi, esu dėkinga…
Spaudos ir apskritai žiniasklaidos žmogaus gyvenimas yra intensyvus. Jis nuolat keičiasi, nors daug kas ir kartojasi, bet išbandymų pakanka, sutinki vis naujų žmonių, jie tau kartkartėmis pateikia naujų akibrokštų, o gana dažnai – ir puikių dalykų. Džiaugiesi sutikęs įdomų pašnekovą, supratingą ir savo darbą išmanantį „šaltinį“, parašęs ar perskaitęs gerą straipsnį, netikėtai iškapstęs „perliuką“ toje daug kartų perkastoje ir persijotoje dirvoje… Taip, gal ir tiesa, kad mūsų darbe gerokai mažiau rutinos nei kituose, atsietuose nuo žmonių ir visų jiems aktualių įvykių. Nors ir tokių dienų pasitaiko, ir tokių nuotaikų.
Gaila, kad jau antrą Spaudos dieną švenčiame ne būryje, o kas sau. Lyg ir kartu, bet atskirai, supranti, kad pasiilgai kolegas vienijančios šventės ar kažkokio prasmingo susiėjimo, kuris būtų įdomus ne tik mums, laikraštininkams, bet ir tiems, kurie mus skaito. Turiu vilties – kaip ir kiekvienas – kad tai laikina, kad mus atskyręs nuotolis kada nors ištirps, sunyks, bus tik viena iš patogių bendravimo priemonių, bet ne būtinybė.
Šių metų šventę palydėjęs minorinis leitmotyvas – valdžios požiūris į mus. Galiu liūdnai pajuokauti? Kartais galvoju, kad į žurnalistus valdžios žmonės apskritai žiūri kaip į vilkus. Taip, jie sanitarai, taip, sarginiai demokratijos šunys (amerikietiška sentencija), jei tos veislės išvis nebūtų, ekosistema žlugtų, tačiau geriau išlaikyti ribotą vilkų skaičių ir visiems bus saugiau.
Žinoma, lygintis su šiais protingais mūsų miškų plėšrūnais nekuklu. Tik asociacijos neoptimistiškos gimsta, žiūrint į statistiką ir kolegų iš kitų regionų liudijimus: laikraščių vis mažiau, sąlygos jiems išgyventi vis sudėtingesnės, nepaisant to, kad konkurencija tarp leidėjų – gerokai silpnesnė, nei buvo prieš kokius du dešimtmečius.
Stabdau save: veikiau silpnumo akimirka taip galvoti. Savaitgalį aptikau paprastą sentenciją: „Aplinkybės visada stengiasi diktuoti sąlygas, tačiau pasirinkimas priklauso nuo mūsų. Renkamės mes! Net tais atvejais, kai atrodo, jog viskas jau nuspręsta kitų.“
Gal tai ir yra atsakymas į mano retorinius klausimus, „meniškus“ palyginimus, perdėtas asociacijas?
Lengviausia zyzti, bambėti, perkėlinėti atsakomybę. Bet renkamės mes patys. Mes pasirinkome. Aš pasirinkau. Ar gailiuosi šitų pasirinkimų?
Ne.
Štai ir išvada. Ir atsakymas į penktadienį nuskambėjusį netikėtą klausimą.
