Visi supranta: naujos žinios ir patirtys – tai progresas! Tik gaila, ne visada šią išmintį geba pritaikyti mūsų kasdieniam gyvenimui.
Juk retas kuris mažeikiškis pagalvoja, kaip konservatyviai, nykiai, be ugnelės ir be vidinės evoliucijos gyveno ilgus metus, net dešimtmečius.
Ką matėme vietos politinėje arenoje, ką pažinome, apie ką žinojome? Socdemai arba konservatoriai, konservatoriai arba socdemai… Vienąkart tie, kitąkart kiti. Ir viskas – ratu, ratu. Nykuma.
O štai dabar – kitas reikalas. Prieš Tarybos rinkimus susipažinome su žaliaisiais, nepraėjo nė metų – daugiau sužinosime apie Regionų partiją. O jei progresistai ir novatoriai nesustos, pasistengs, tai į Mažeikius atneš dar įvairesnių politinių vėjų.
Lietuvoje labai daug partijų, su kuriomis mes, vietiniai rinkėjai, dar nesame susidūrę, nes kiekvienas, kad ir kokį kosmopolitą vaidintų, labiau žiūri, kas šiapus jo tvoros. Kas anapus – neįdomu, nebent koks baisus skandalas.
Ir dar. Žemaitis – toks žmogus: kol nepačiupinėjo, tol nepatikėjo, kad daiktas ar dalykas realus.
Tad šlovė politinio progreso nešėjams! Ir įstatymams, kurie leidžia tą progresuojančią politinę įvairovę! Juk kaip senose ir konservatyviose sistemose būna? Iš akių – ir iš širdies, iš partijos – ir iš valdžios! Atgyvenos!
Tik pas mus absoliuti politinio judėjimo laisvė: išrinko kaip joną, persivadinai į petrą ar motiejų – gerai, gracingai taškeisi vienoje tėkmėje, bet šast – peršokai į kitą srovę – irgi nieko. Juk judumas – gyvenimo variklis.
Ak, ta žiedinė mūsų politikos ekonomika… Nieko neišmetam, viską panaudojam, perdarom, pervadinam, perdovanojam rinkėjams. Ir liuks! Jie patenkinti! Jie progresuoja, nes yra priversti daugiau sužinoti, daugiau pažinti, daugiau judėti.
O politikai – tvarūs ir šiuolaikiški – net įsiręžę stumia progresą.
Tikėkimės, kad mūsų link.
