Šventės baigiasi, tegyvuoja kasdienybė! Nelabai malonus šūkis, tiesa? Bet, kad ir kaip vartytume kalendorių, ieškodami „patogių“ šventinių dienų, – penktadienių ir pirmadienių, jų šiais metais taip pat nebus daug.
Kolegos iš „Vakarų Lietuvos“, atsiuntę nuomonių klausimą (taip mes įpratę vadinti priedo skaitytojų apklausą kokia nors aktualia tema), vėl sugrąžino prie praėjusių švenčių temos. Jų teigimu, šiemet Kalėdos ir naujametė naktis buvo palydėta ganėtinai prabangiai, sočiai, triukšmingai. Kad triukšmingai, pastebėjau ir aš – net lietus negalėjo užgesinti gausybės fejerverkų, prie miesto eglės ar kiemuose susibūrusių žmonių linksmybės. Tą patį pasakojo mano giminės, draugai ir pažįstami žmonės iš kitų Lietuvos miestų ar miestelių.
Akivaizdu, kad šįkart šventės norėjosi labiau. Ir gal nereikėtų nė vieno kaltinti išlaidumu ar nesupratingumu. Dveji ilgi kovido metai, nerimo pilni 2022-ieji. Kiekvienas tikriausiai pats atliko tyrimą ir padarė savo išvadas, ko vertas vadinamosios „juodos dienos“ laukimas.
Taip, sutinku su žmonėmis, kurie sako, kad dabar linksmintis ir demonstruoti gerą gyvenimą kažkaip nepadoru. Suprantu ir tuos, kas pažino, kokia trapi gali būti kiekviena jiems skirta akimirka, koks nenuspėjamas mūsų pasaulis, suprato, jog džiaugtis reikia šiandien, o ne kada nors…
Gal iš tiesų peržengėme vidinę santūrumo ribą? Žmonės rašė laiškus, atvirukus, sveikino vieni kitus, puošė aplinką, puošėsi patys, vaišino svečius, teikė dovanas. Per šventes gyveno šventiškai.
O dabar gyvensime kasdieniškai. Bet būsime pabandę nors tas kelias dienas, kurios skiria vienus metus nuo kitų, užmiršti abejones, nerimą, rūpesčius, poreikį galvoti apie rytojaus dieną. Norisi, kad ji būtų šviesi ir graži. O kai pagalvoji, kiek rytdienų bus skirta darbui, mokymuisi, kūrybai, prasmės paieškoms ir kitiems svarbiems (kartais ir nelabai maloniems) dalykams, kurie, metams išėjus, nesibaigia, imi suvokti, kam reikėjo Šventės.
Neprisimenu, kas iš finansų magnatų pasakė, kad pinigai turi judėti, kad jie yra veiksmas. Į šį posakį rimtas verslininkas žiūri kaip į paskatą iš pinigų „daryti“ pinigus, o tas, kuris šia gyslele neapdovanotas, tiesiog bando savo ir kitų gyvenimą padaryti šiek tiek spalvingesnį, įdomesnį, jaukesnį – kiek išeina ir kaip pavyksta.
Pamokanti karaliaus Mido istorija išjudina ne visus. Kiekvienoje kartoje yra dalis žmonių, galvojančių apie juodą dieną ir kaupiančių pinigus. Kiekvienam tas juodumas savaip matomas, tačiau būtų geriau, kad neįsijaustume. Ir nelauktume.
Juk bet koks laukimas, o ypač nemalonus, atima dalį šios dienos, rytojaus, vadinasi, dalį mūsų gyvenimo. Tad verta priimti ir šventes, ir kasdienybę, o svarbiausia – nesipriešinti jų taisyklėms.
