Į šiukšlių rinkliavos problemą, kuri neproblemiška pasirodė tik mūsų išrinktai valdžiai, pažvelkime iš eilinio mažeikiškio pozicijų.
Perkame vis mažiau – tai liudija prekybininkai – pardavimų apyvartos nėra tokios, kokių jie norėtų ir kokios buvo iki sunkmečio. Prekės brangsta sparčiai, atlyginimai didėja vangiai – tai iki šiol skatina mus taupyti. Konteinerių „sanitarai“ – mažeikiškiai, kurie mūsų atliekose sugeba rasti ką nors vertingo, taip pat skundžiasi: žmonės tapo šykštesni, vis mažiau gerų daiktų mėto į kairę ir į dešinę.
Mažeikiškių, tai yra potencialių šiukšlintojų, skaičius per pastarąjį penkmetį taip pat gerokai sumažėjo – nemažai jų moka mokesčius tolimuose ir atimuose užsieniuose.
Taigi atliekų turėtų mažėti. Kad jų mažėja, vieni valdininkai patvirtina, kiti paneigia. Sunku suvokti, kas teisus. Todėl kyla įtarimas, kad jie tiesiog pasirenka kontekstui patogius argumentus.
Jeigu iki šiol tvarkingai mokėjome už buitinių atliekų išvežimą ir tvarkymą, nelabai suprantame, kodėl turėtume padengti dar kažkokias per šešerius metus susidariusias skolas. Kiek prašė, tiek davėme. Iš kur tos skolos? Ne visi sumokėjo? Tad išsireikalaukite iš skolininkų. Netinkamai tvarkėsi? Tai bent įvardykite, kas, kaip ir kodėl. Gal ir iš jų galima kažkiek pinigėlių paprašyti ar bent viešai sugėdinti? Vis šiokia tokia kompensacija, tegul ir moralinė.
Dabar Tarybos valdančioji dauguma kaip susitarusi tvirtina: TRATC-ui blogai, reikia jam padėti. Padeda maksimaliai. Nors mero sudaryta komisija siūlė šiek tiek kuklesnes to „padėjimo“ apimtis – tik dešimtadaliu padidinti rinkliavą, be didelių svyravimų pasirinktas optimalus variantas – per 20 procentų. Kad mokėtume už viską – ir už šiukšles, ir už skolas.
Kuo šiuo atveju mūsų valdantieji skiriasi nuo „Sauridos“ finansininkų? Dujininkų bendrovei pritrūko apyvartinių lėšų – ėmė ir patrigubino abonentinį mokestį. Tegul abonentai suneša. TRATC-ui trūksta pinigėlių – mažeikiškiai, telšiškiai, plungiškiai, verskite kišenes! Kam vargintis valdžiai, bendrovei, kontroliuojančioms organizacijoms? – liaudis sumokės, kur ji dings.
Gal ir galima būtų tas kišenes, pinigines ir sąskaitas tuštinti nemurmant, nedejuojant, nestresuojant, neįtarinėjant – jei bent suvoktume, kas dėl to kaltas. Liaudiškai šnekant, paprasčiau gyventi ir kentėti, kai žinai, kam esi skolingas trenkti į snukį.
Dabar žvalgykis nesižvalgęs, klausk neklausęs, neaišku, ir tiek. Pinigus moki už save ir „už tą vaikiną“, bet teisybės nežinai. Todėl ir skaudu, ir pinigų labiau gaila.
Šiukšlinas reikalas, su kvapeliu, – tvirtina vieni. TRATC-as – skaidrus kaip krištolas, nekaltas kaip kūdikis, – prieštarauja kiti. Kuo tikėti neinformuotam žmogui? Kaip nusiraminti? Nueiti į artimiausią prekybos centrą, atverti piniginę (sąskaitą, kišenę), padiskutuoti su vienminčiais, pagrūmoti, užsimiršti, o paskui išrūšiuoti diskusijos liekanas – stiklinę tarą į vieną konteinerį, silkės uodegas – į kitą?
Tiek, matyt, ir tesugebame. Todėl mokėsime. Kiek paprašys.
kad žmonės nelabai ir pergyvena. Antraip būtų su plakatais Tarybos narius pasitikę, kaip bugeniškiai, kovoję prieš danų kiaules:)