Praėjusio dešimtmečio mažeikiškių juokelį, kad iš senamiesčio į vadinamąjį mikrorajoną ir atgal galima nueiti kur kas greičiau nei nuvažiuoti, mūsų miesto infrastruktūros pokyčiai šiek tiek pakoregavo. Dabar pėstieji nebe tokie greiti dėl ilgos geležinkelio tvoros ir tilto – tų geležinių bėgių nepereisi kur sugalvojęs. Deja, ir automobilių eismas daug nepagreitėjo – nuo spūsčių vairuotojų neapsaugo nė išsvajotasis viadukas.
Praėjusią savaitę, gražiausią jos dieną, po darbo, automobilių, važiuojančių viaduko link, eilė nusidriekė nuo senamiesčio „Maximos“ iki šio kelių infrastruktūros giganto. Taip vadinti jį galime labiau dėl aukščio, o ne pločio. Viena avarija ant viaduko ar jo prieigose – ir visi stovi. Ilgai ir nuobodžiai.
Prisimenate, iš pradžių keikėme spūstis senamiestyje, Laisvės gatvėje, prie pervažos. Kalbėjome ir rašėme: pastatys viaduką, viskas pasikeis. Gal kažkas ir pasikeitė. Bet stovėti ten tenka. Nesvarbu, kad ir vienam pačiam, naktį, visiškai tuščiame mieste. Mat šviesoforas maloniai siūlo palaukti, kol kas nors sujudės Pramonės gatvėje. Nesujudėjo. Užtat kokia graži naktis…
Arba eilės prie šviesoforo Pervažos gatvėje (kai atvažiuojame nuo vadinamojo Grūdų punkto). Geriausiu atveju, šeši automobiliai spėja pasukti į Laisvės gatvę, septintas – abejotinai. O kokios ten spūstys traukiniui pravažiavus… Ir ilgam.
Su taksistu kartą mąstėme: kodėl čia išrenkami tik šeši laimingieji? Negi sunku šiek tiek pareguliuoti šviesoforą? Klausiu jo įpareigota. Ir beveik žinau, kad atsakymas bus: kitaip NEGALIMA.
Bandau mąstyti pozityviai: o kur kitur žmonės gali pabūti ramūs ir pagalvoti apie gyvenimą? Tik spūstyse. Žinoma, jei mokės racionaliai naudoti asmeninį laiką – neeikvoti jo prakeiksmams, skirtiems projektų autoriams, jų priėmėjams ir statytojams, eismo reguliuotojams ir tvarkos prižiūrėtojams.
Tokiu atveju, sakau, geriau atsiriboti nuo realybės ir austi kokią nors giliai filosofišką mintį. Pavyzdžiui, išrutulioti Julijaus Cezario pamėgtą vieno mąstytojo sentenciją „Festina lente“ – „Skubėk lėtai“.
Matyt, tie, kurie mums viską organizuoja ir viską valdo, yra cezariai. Su jais ginčytis – tik spūstyse sutaupytą laiką prarasti.
