Pavadinimas – aliuzija į seniai rodytą filmą „Smėlio karjerų generolai“. O šiaip smėlio dėžės žaidimus prisimenu iš tolimos vaikystės. Draugauju – žaidžiame kartu, kas nors nepatiko – susirink daiktus ir dink iš mano smėlio dėžės!
Niekam neįdomu, kad ta dėžė visuomeninė, bendra visam kiemui. Kas pirmas ją užėmė – tas teisus. Nors ne, teisus tas, kas stipresnis ar šiuo metu yra pelnęs kitų bendraamžių (ir vyresniųjų) palaikymą.
Dar prisiminiau mokyklos laikus. Turėjome porą vietoje nenusėdinčių bendraklasių. Jei jie sugalvodavo, kad pamoka neįdomi, mokytis nuobodu, o mokytojas silpnas ir su jais nesusitvarkys, nė vienas kitaip manantis nieko jau nebegirdėjo ir nebeišmoko… Retas kuris pedagogas tuos „šaunuolius“ suvaldydavo. Bet vis tiek – jei jiems kilo įkvėpimas, nors daliai pamokos visuotinis ermyderis garantuotas.
Kai gražiai apsirengę solidūs dėdės ir tetos sėdi prie ilgo stalo, išdidžiai žvalgosi arba įkritę į loptopus domisi šalies naujienomis, atrodytų: kokias paraleles tu čia braižai, skilčių rašytoja?!
Nuoširdžiai prisipažinsiu: mano prisiminimai apie gražią basakoję vaikystę ar kopimą į mokslo kalvas atgimsta tik tuomet, kai ta 27 subrendusių asmenų politinė šeimynėlė pradeda aiškintis santykius, intriguoti ir polemizuoti, glėbesčiuotis ir vaidytis, skirtis ir jungtis.
Gerai mums buvo, smėlio dėžėje mes smulkiąją motoriką lavinome, komunikacijos pradmenų mokėmės, tėvai tą nelemtą smėlį iš mūsų iškratydavo, akis prasikrapštydavome patys. Augome ir tobulėjome. Rezultatas: smėlio pilys buvo vis aukštesnės ir gražesnės… Mokykloje – dar tvaresni siekiai: sužinoti, suprasti, įsiminti, analizuoti, pritaikyti, daryti išvadas.
O ką veikia žmonės prie šito ilgo kaip gyvenimas stalo? Kokie jų tikslai? Kai jų pasiklausai, Mažeikiuose gražu lyg pasakoje arba šiurpu kaip filme apie vampyrus – ir kyla įtarimų, kad pranešėjo požiūris priklauso nuo esamos šeimynėlės narių būklės, tiksliau, statuso – prie valdžios lo…, atsiprašau, vairo ar toliau nuo jo.
Ir taip visus ketverius metus – lyg ir normaliai susėdo, lyg ir susitarė, lyg ir rimtai pažadėjo. Bet kur tau! Niekaip neskamba ta pergalinga muzika, nes orkestras vis nedera.
Todėl ir žarstau prisiminimus-priminimus. Ir galvoju: gal tegul komunalininkai ar miesto seniūnija pripila į tą stalo viduryje esančią tuštumą gero smėlio? Tegul žaidžia jame mūsų generolai, tegul žarstosi, tegul mušasi dėl žaislų, tegul bėga pas mus skųstis… Ir jiems bus kas veikti, ir mums aiškiau, kas šią akimirką su kuo prieš ką ir dėl ko.
Gal taip bus pigiau ir paprasčiau?
Audronė MALŪKIENĖ
