Paskutinis Savivaldybės tarybos posėdis truko 4 valandas, plius opozicijai skirta valanda. Nei daug, nei mažai – beveik visa darbo diena. Sėdint prie kompiuterio ekrano penkias valandas ir stebint posėdžio „eigą“, kyla įvairių minčių. Žinoma, stebėtojiškų, subjektyvių, nepretenduojančių į pripažinimą ar pokyčius lemiantį veiksmą. Ir vis dėlto…
Galvoju, gal iš Savivaldybės administracijai priskirtų „neaiškių“ (perfrazuoju opoziciją) trijų etatų vieną reikėtų paaukoti ir pasamdyti tarybos darbo intensyvumo bei naudingumo apskaitos specialistą. Užvesti laiko žiniaraštį ir žymėti, kas ką kalbėjo ir kiek. Kas – į temą, kas šiaip sau – dėl saviraiškos ar aplinkinių dėmesio stokos.
Į Veiklos reglamentą būtų galima įtraukti punktą apie tai, ar pasisakymai, argumentai ir kontrargumentai, replikos atitinka posėdžio darbotvarkės bei retorinius standartus. Jei argumentai – iš serijos „pats kvailys“, žymima vienaip, jei apie svarstomą klausimą, – kitaip.
Nesikėsinu į atskirų komitetų posėdžių, komisijų posėdžių ir kitų politinių susiėjimų laiko fiksavimą bei turinio stebėseną. Bijau, kad tada gali prireikti visų trijų „neaiškių“ etatų.
Beje, Reglamente dar turėtų atsirasti kainoraštis. Už laiką, sugaištą „į temą“, – papildomas priedas prie bazinio Tarybos nario atlyginimo, už nemotyvuotą ir posėdyje svarstoma aktualija nepagrįstą bandymą pasirodyti prie mikrofono ar ekrane – papildomas minusas.
Nusišneku? Galbūt. Bet man vis dar gaila mano laiko, per kurį būčiau galėjusi parašyti ką nors ir taip prisidėti prie savo bazinio atlyginimo padidėjimo. O kai mane politikai erzina, išsyk prisimenu, kad moku mokesčius ir kartu su kitais mažeikiškiais juos išlaikau. Kuo daugiau uždirbu, tuo daugiau mokesčių sumoku. Tad ir jie turi būti suinteresuoti mano laiko taupymu. Deja, kol kas to nejaučiu.
Ir dar. Jei aš einu į kokį renginį, pavyzdžiui, spektaklį, daugmaž žinau, kas jame vyks ir kam man morališkai pasiruošti. Jei drama – ruošiuosi įtemptam siužetui, jei tragedija – pasiimu nosinaičių, jei komedija – tikiuosi skaniai prisijuokti, jei misterija ar bufonada – galvoju: gal išvis neiti?
Būtų gerai, jei politikai, kurie taip naiviai mėgaujasi, kad yra matomi, ir galvoja, jog kas nors kitas (pvz., nesuinteresuotas pilietis, rinkėjas) gali ištverti prie ekranų tas penkias valandas, apsispręstų dėl kelių dalykų: ir dėl vieningos šio susiėjimo datos (savaitės dienos), ir dėl jo trukmės, ir dėl asmeninės išraiškos/saviraiškos priemonių, arba, kitaip tariant, vizualizacijos žanro.
Tada ir mes žinotume, ar tai stebėti – mūsų darbas, ar pramoga.
