Beveik kiekvienąsyk prieš rinkimus prisimenu seną satyrą, tad perfrazuodama savęs vis paklausiu: kam jiems kėdės, jei nėra fantazijos?
Iš tiesų rinkimų įstatymai daug ką apribojo, ištiesino, sulygino, tačiau iki esmės – kaip palyginti rinkimų pažadus ir darbų rezultatus – taip ir neatsikapstė. Tad prieš rinkimus fantazuoti ir improvizuoti gali kiekvienas kandidatas. O kodėl ne? Kodėl jiems nenuvedus mūsų į tą šviesų ir saugų rytojų – tegul bent svajonėmis?
Gaila tik, kad politikų vaizduotė kartais būna labai ribota. Ne veltui teigiama: žmogus pinigų kiekį suvokti gali tik pagal savosios kišenės biudžetą. Nėra matęs realaus milijono? Ir garantuotai pasimes turėdamas jį rankose. Išleis kokiems nors vėjams.
Po paskutinio „biudžetinio“ Tarybos posėdžio kyla įtarimų, kad pagrindinis rinkiminis ginčas tarp partijų gali būti labai paprastas. Jis rutuliosis tarp dilemos, kam skirti Mažeikių tvarkymo pinigus: daugiabučių kiemams ar vaikų žaidimų aikštelėms.
Žodžiu, į mus, rinkėjus, bus žvelgiama kaip į elementarius vartotojus, nepakeliančius galvos nuo žemės, matančius objektus nebent per kokį metrą ar du. Ir toliau bus galvojama, kad mus galima papirkti trupinėliu nuolat yrančio asfalto ar dažytos faneros išpjovomis ir akmenų skaldos sauja po jomis.
Gal ir galima ta nuobodybe prisijaukinti vieną kitą naują rinkėją. Bet kažkodėl įtariu, kad ne visus. Nes tai neįdomu. Jokio džiazo, jokio kandidatų pažinimo ir dvasinio suartėjimo su jais.
Yra toks stebuklingas dalykas – dalyvavimo efektas. Jei tik žmogus prisiliečia prie bendro veiksmo, tuomet ir kiti to veiksmo dalyviai, ir pats rezultatas jam ima atrodyti neįtikėtinai teigiamas, geras, palankus.
Gaila, sakau, kad nustojo snigti. Būtų galima surengti Daugiabučių namų kiemų valymo konkursą mero kėdei laimėti. Pretendentų ir darbo rankų daug. Šiupelius patys atsineštų. Ir mes prisidėtume prie kandidatų pastangų, dirbtume kartu, drauge pasiilsėtume ir pabendrautume patalkio metu. Tai būtų daug įtikinamiau nei per nuotolį pažadėti kokius nors mistinius pinigus iš svetimų fondų ar dėmesį mūsų bendrai gerovei.
Bet gal dar ne viskas prarasta, gal dar pasnigs…
Kitas variantas. Kodėl pretendentams nesudalyvavus kokiame nors bėgime? Gal net su kliūtimis? Juk rinkėjams svarbu ir valdžios fizinės, ir proto galios. Nereikia ateiti pasveikinti bėgančiųjų, reikia bėgti kartu. Judėti taip pat, kaip ir mes, nusipelniusieji gyventi geriau, sveikiau, turtingiau bei prasmingiau, nesidairydami skuodžiame į vis gražesnį Mažeikių rytojų!
Ir dar. Ne šiaip sau užsiminiau apie proto galių patikrinimą. Tuoj prasidės rinkimų pokalbių turai – pažadai, vilionės, konkurentų spardymas…
O kodėl nesurengus politinių rinkiminių protmūšių? Dabar kiekviename kaimelyje vyksta protų kovos ir visi patenkinti.
Galima tuose politiniuose šou burtis į partines komandas, sąrašai juk ilgiausi… Tad, pavyzdžiui, į komandą paimti pirmą solidžiausią dešimtuką. Tik merai turėtų atstovauti patys sau. Mokytis kovoti nebe būriu, o pavieniui.
Kai visų rinkėjų akivaizdoje pretendentai įrodys, jog yra verti mūsų pagarbos bei pasitikėjimo, kai mes būsime dalyvavę procesuose, tuomet nei kandidatas, nei rezultatas niekaip negalės mūsų nuvilti.
