Savaitgalį trumpam prisėdau ant suolelio prie mūsų namo, žiūrėjau į Šv. Pranciškaus Asyžiečio aikštę, medžius ir gėles (stebuklas, bet visam tam grožiui nepakenkė nė laikinai sugrįžusi žiema) ir pagalvojau, kad trečiadienį būtinai paminėsiu mūsų narystės Europos Sąjungoje sukaktį.
Kaip pavyks, taip ir paminėsiu. Ir tai nebus šventė dėl „varnelės“. Turiu kuo džiaugtis. Toje pavasario saulės šviesoje mūsų namas vis dar gražus, nors jau praėjo daug metų nuo jo renovacijos. Už šildymą dabar moku trečdalį to, ką mokėjau anksčiau. Važinėju šveicarišku liftu. Ir t. t., ir pan. Ir visa tai namo gyventojams kainavo 15 proc. namo modernizavimo išlaidų. Kitus 85 proc. pinigų mums skyrė ES fondai.
Nuo mano namo (gyvenu prie Naftininkų ir Žemaitijos gatvių sankryžos) į visas keturias puses – atnaujintos gatvės, lygūs šaligatviai, auga ir žaliuoja medžiai, krūmai, žiedus krauna gėlės. Visame tame – didelė ES lėšų dalis.
Žinau, kad galima svarstyti, diskutuoti, ginčytis: toliaregiškai ar nelabai tinkamai tas pinigų srautas buvo nukreiptas bei panaudotas, suabejoti šalies valdžios sprendimais dėl investicijų objektų. Gal reikėjo daugiau gaunamos paramos skirti kitoms sritims, iš kurių paskui uždirbtume pinigų ir turėtume pakankamai lėšų padėti kitiems… Gal juos leisti reikėjo racionaliau, taupiau, labiau prižiūrint… Bet tai – nebe mano, o kiekvienos valstybės narės požiūris ir jos valdžios kompetencijos reikalas.
Aš šį trečiadienį elgsiuos kaip dėkingas žmogus, kuris pasiėmė 100 eurų paskolą, susitvarkė savo būstą, o grąžinti jo paprašė tik 15 eurų…
Pirmąjį mūsų narystės dešimtmetį, vadinamajai URBAN programai prasidėjus, išsyk bandžiau įrodinėti kaimynams, kad mums siūloma gera išeitis – pigiai susitvarkyti seną, turbūt, 1978 metais statytą, namą. Deja, gal pasirinkau nelabai įtikinamus argumentus, o gal dėl to, kad nė vieno atnaujinto daugiabučio Mažeikiuose tuomet dar nebuvo, man nepavyko sukelti pirmosios entuziazmo bangos.
Ir ryt būtinai reikia pasveikinti kaimynę Sigutę Jogminienę – antrosios „bangos“ organizatorę, nes būtent jos dėka mums pagaliau pavyko susitarti ir įšokti į jau beveik nuvažiuojantį URBAN traukinį. Manau, dabar visi šio devynaukščio gyventojai neabejoja, jog tai buvo geras sprendimas.
Todėl ir aš pati galvoju, kad daugelis žmonių – tiek Mažeikiuose, tiek už jų ribos – turi ne kokių nors politiškų, o labai asmeniškų priežasčių paminėti šią sukaktį.
Gal kam tai pasirodys savanaudiškos paskatos, o aš tikiu – sąžiningos. Džiaukimės tuo, kas mums duota, ką turime, ką suprantame ir kas patinka. Toks yra kiekvienos nuoširdžios šventės pamatas ir tikslas.
