Audronė MALŪKIENĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Seniūnai ir toliau lieka partijų užnugaryje. Arba jų užnugaris. Pirmadienį komentuodamas ką tik įvykusį pasitarimą Premjeras pasakė, kad Vyriausybė nelinkusi pritarti grupės Seimo narių parengtoms Konstitucijos pataisoms, kuriomis norima įteisinti tiesioginius seniūnų rinkimus.
Pagal siūlomas Konstitucijos pataisas seniūnai būtų renkami ketveriems metams. Kaip ir per savivaldybių tarybų rinkimus, balsuoti galėtų Lietuvos piliečiai ir kiti nuolatiniai to administracinio vieneto gyventojai. Iniciatorių nuomone, šios pataisos seniūnams ir seniūnijoms suteiktų konstitucinį statusą, garantuotų realią savivaldą ir renkamų pareigūnų atskaitomybę bendruomenėms. Kartu siūloma nustatyti, kad seniūnijos turėtų savo biudžetą.
Įvardydamas Vyriausybės motyvus Algirdas Butkevičius pirmiausia paaiškino, kad siūlomoms pataisoms nepritaria, jo žodžiais tariant, pagrindinės asociacijos: Seniūnų asociacija ir Savivaldybių asociacija.
„Jeigu mes esame demokratinė teisinė valstybė ir jeigu darome administracinę reformą ir ypač, kuri susijusi su savivalda, mes vis dėlto pirmiausia turime atsižvelgti į kitų institucijų norą, pageidavimą ir į jų pasiūlymus. Būtų, pirmiausia, manau, labai nekorektiška tų asociacijų atžvilgiu, jeigu mes iš viršaus pradėtume diktuoti ir nuleisti Konstitucijos arba kitų įstatymų pataisas, kurioms tos organizacijos nepritaria“, – vakar sakė Ministras Pirmininkas.
Premjeras paliko šiokią tokią viltį reformos iniciatoriams ir ją palaikantiems gyventojams: esą šiuo klausimu reiktų organizuoti aptarimus, kuriuose dalyvautų patys seniūnai, merai. Be to, pasaulyje, Europoje šiuo klausimu nueita kitu keliu…
Atremdamas teiginius, kad remiantis apklausomis daugiau gyventojų, siekdami geresnio atstovavimo vietos savivaldoje, norėtų patys rinkti seniūnus, A. Butkevičius atsakė, kad ir dabar savivaldybių tarybose numatytas, jei yra pageidaujama, bendruomenių atstovavimas.
Jis priminė, kad šiuo metu įstatymai savivaldybių taryboms nedraudžia priimti sprendimų, seniūnijos netgi gali tapti ir biudžetine įstaiga, atskiru savivaldybės padaliniu. Ir vis tik pagrindinis Premjero įvardytas tokio atsisakymo motyvas: „Mes negalime savivaldybės taryboms primesti iš viršaus įstatymų, nesuderintų su Savivaldybių asociacija ir Seniūnų asociacija. Tai visiškai neatitinka teisinės demokratinės valstybės principų“.
Viskas labai logiška. Mąstykime primityviai, empatiškai, t. y. įsivaizduokime save to paklaustojo vietoje. Jei manęs pasiteirautų, ar aš noriu palikti šiuo metu užimamą kėdę, spjauti į gaunamą darbo užmokestį ir dalyvauti kažkokiose mistinėse varžytuvėse dėl tos pačios kėdės bei pinigų, aš tikrai pasakyčiau: „Jokiu būdu“. Man gerai ir be tiesioginių rinkimų ir tos didesnės demokratijos, kuri gal bus, o gal ir ne.
Jeigu aš esu kokios nors savivaldybės vadovas ar valdančiosios daugumos atstovas ir jei seniūnijose su visuomene dirba man lojalūs, mano paties (ar mūsų pačių) atrinkti specialistai, aš niekada nepritarčiau galimybei tą gerą ir nusistovėjusią tvarką pakeisti. Priešingai – spyriočiausi iš visų jėgų.
Todėl galvoju: gal Premjeras ir teisus, sakydamas, kad tiesioginių seniūnų rinkimų idėjos detalės atsiduoda socializmo dvasia (dar kokie nors Reivyčiai ar Šerkšnėnai sugalvos išsirinkti ir nuosavą tarybą?!), bet kita vertus, įsivaizduoti, kad karalius pats save nuvers, o gal dar net nukirsdins – nelabai demokratiška. Na, gal ir demokratiška, bet nelabai protinga.
O dėl bendruomenės atstovavimo savivaldoje… Prisimenu vieną seną anekdotą. Vienas mažas žmogelis dėl savo menko ketinimo paklausė Didelio žmogaus: „Ar aš turiu teisę?“ „Žinoma“, – atsakė Didelis žmogus. „Vadinasi, aš galiu?“ – pasitikslino žmogelis. „Ne, – buvo jam atsakyta. – Nes tai jau visiškai kitas reikalas“.
Tai tiek apie teises ir galimybes – iš mažo žmogelio pozicijų. Kad ir ką sakytų Premjeras…
