Redaktoriaus skiltis: Tie, kam svarbiausia – skristi

Graži buvo šeštadienio šventė. Nuo pat ankstyvo ryto – kai rūkas, tvyrojęs virš Mažeikių, priminė, jog jau beveik ruduo, ir skelbė, kad bus graži, saulėta diena. Tokie rūkai paprastai išsisklaido, palikdami giedrą padangę… O Šerkšnėnuose ta giedra padangė traukė visų akį – tiek įvairiausių dalykų joje vyko, tiek neįprastų ir nematytų, mūsų akies dar neatbukinusių, nepripratinusių. Tad visiems (ar beveik visiems) buvo įdomu, neįprasta ir kažkaip jaudinamai gera… Kad ir dėl žmonių, kurie vis ėjo ir ėjo dulkėtu keleliu į aerodromą – su šeimomis, su draugais, kai kas ir su keturkojais palydovais. Nuobodžiauti nebuvo kada – jei pavargai nuo technikos, galėjai grįžti prie žmonių.
Kaip sakė vienas šventės dalyvis: „Susirinko visi Mažeikiai!“ Gal ir ne visi, bet atrodė, kad savo atstovus atsiuntė kiekvienas namas, sodyba, laiptinė…
Kaip seniai nebuvau Šerkšnėnų aerodrome! Dabar jis jau ir vadinasi oriai, solidžiai – ir svečiai būriavosi tokie, kokių niekada čia nebuvę… Prisimenu vieną šventę – kai tame pačiame, tik prasčiau sutvarkytame lauke rikiavosi lakūnai, parašiutininkai ir svečiai iš sostinės – tądien šviesaus atminimo Barborai Narkienei buvo įteiktos nusipelniusios parašiutininkės regalijos ir naujas sportinis kostiumas.
1995-ųjų vasara mums abiem buvo įsimintina: aš pradėjau dirbti „Santarvėje“, o ji ryžosi lemtingam šuoliui. Štai kokia informacija Lietuvą apskriejo rugpjūčio pradžioje: „Šerkšnėnų kaime gyvenanti 74 metų pensininkė Barbora Narkienė tapo aviacijos šventės V pasaulio lietuvių sporto žaidynių atidarymo dienos sensacija. Jos šuolį dviviečiu parašiutu kartu su Mažeikių aeroklubo instruktoriumi Aleksandru Neposedovu su nuostaba minėjo Lietuvos masinės informacijos priemonės.“
„Maloniai bendraujant su visada optimistiškai nusiteikusia močiute, kartą, ruošiantis 5tosioms pasaulio lietuvių sporto žaidynėms, man visiškai atsitiktinai išsprūdo: ar norėtum, močiut, parašiutu šokti iš lėktuvo? Paklausiau ir pats pamiršau. O Barbora nepamiršo. Ji nusipirko juodą sportinį kostiumą su užrašu „Puma“, susitarė su kaimynais, kad jie prižiūrės jos gyvulius, kai ji išskris į Vilnių ir, bene paskutinę dieną prieš kelionę į sostinę, pareiškė esanti pasiruošusi skristi kartu. Trauktis atgal buvo per vėlu“, – pasakojo „Santarvei“ tuomet Mažeikiuose aeroklubo viršininku dirbęs Petras Sučyla.
Labai greitai šerkšnėniškę praminė Skraidančia močiute. 2005-ųjų balandį, kai „Santarvė“ šventė savo 60-metį, tarp septynių „Santarvės“ nominacijų iškiliausiems rajono žmonėms ir įsimintiniausiems įvykiams, nominacija „Atradimas visai Lietuvai“ buvo skirta Barborai ir jos šuoliui parašiutu.
„Netikėjau, kad būsiu taip pagerbta. Tikrai netikėjau. Juk žmonės į mane visaip žiūri: vieni giria, kiti šaiposi, vadindami durnąja Barbora. O aš ir dabar noriu šokti su parašiutu, nors man jau 84. Jei kas dabar pasakytų „skrendam“, tik penkių minučių apsirengimui paprašyčiau ir lėkčiau“, – kalbėjo senolė ir prisipažino turinti visus straipsnius apie save ir nuotraukas.
„Kai numirsiu, paskambink į „Santarvę“, noriu, kad jie dar paskutinį kartą mane prisimintų“, – 2008-ųjų rudenį pasakė Barbora savo dukterėčios vyrui. Prašymą vyriškis įvykdė tuoj po jos mirties – šaltą ir darganotą kitų metų vasarį. Ir prisipažino vieno priesako vis tik neįvykdęs – Barbora labai norėjo, kad jos paskutinysis drabužis būtų tie patys „Pumos“ treningai…
…Prisiminiau ir kitus „Santarvės“ straipsnius – apie klubą, aerodromą, parašiutininkų pergales. Ir apie problemas, ir apie amžiną lėšų, valdžios dėmesio stygių. Pagalvojau: gal dabar aerodromo entuziastai Ala ir Rimantas Morkūnai galės lengviau atsikvėpti – privatizavimo šalininkams kažkada buvęs toks „skanus“ žemės lopinėlis įgijo naują apsaugą: vardą ir ką tik gimusią tradiciją.
Gal ir tiesa, kad tik beprotiškas entuziazmas ir pasišventimas gali viską atlaikyti ir prieš visus atsilaikyti? Gal taip ir reikia – ilgus metus dirbti savo darbą, tikėti viena svarbiausia idėja, kad paskui kukliai pasidžiaugtum, kažkam užleidęs pirmąsias gretas.
Viskas dabar bus gerai. Sunkiausia praėję. Mažeikiškiai suprato, kad susitelkimas – didelis dalykas. O tiems, kam svarbiausia – skristi, sunku suvokti kai kuriuos perdėm žemiškus dalykus.
Sutinkat su manimi, Barbora?