Paskutinė savaitė iki Kalėdų. Taip norėtųsi, kad ji būtų gera. Bet mūsų norų ne visada paisoma. Toks yra gyvenimas. Ypač tai jaučiu, kai į vieną laikraščio numerį sukrinta rašiniai apie nelaimes ir sėkmes, pasiekimų džiaugsmą ir juodą netekties sielvartą.
Rodos, ką tik skaičiau kolegos rašinius apie pavojus, kuriuos kelia žiema ar neatsargus elgesys su ugnimi, ir galvojau: laimei, tai tik įspėjimai, patarimai, nurodymai… Gal nebus tų bėdų, gal jos praeis pro šalį. Deja.
Kad ir ką rašyčiau, viskas bus tik žodžiai, kurie nekeičia to, kas jau įvyko. Teisūs mūsų senoliai, palyginę gyvenimo ir genio margumą, skaudžiai teisūs.
Ir vis tik šventės ateis. Gal ne pas visus tokios, kokių buvo tikėtasi, bet jos bus. Ir kada nors, po metų kitų, praradimų kartėlis išblės, o viltis vėl pasirodys.
Tas margas gyvenimas tęsiasi. Ir įsuka mus į savo tėkmę. Vienų ji lėtesnė, nes jėgos pamažu silpsta, o kartu su jomis – ir norai. Kitus neša veržli ir neleidžianti nurimti srovė, nes prieš akis – didelis pasaulis ir dideli planai, galimybės, išbandymai, idėjos.
Gražus jaunimas, vilties teikiantys pokyčiai. Daugybę permainų patyrusi karta žiūri į tuos, kam mūsų realybė – jau istorija, ir kartais niurzga, kartais šypsosi. Tai natūralu. Ir mes kažkada buvome visokie, vieną dieną blogesni, kitą – geresni. Bet tas margas genys mūsų nenuskriaudė. Nebent mes patys save skriaudėme – abejonėmis, nemokėjimu pasidžiaugti mažais dalykais, reikalaudami esminių pokyčių į gera – ir tuoj pat, ir didelių. Ir patys niekuo nepasistengę, kad jie būtų, ateitų, apdovanotų mus.
Kažkokios padrikos mintys puola paskutinę savaitę prieš Kalėdas. Žinau viena: turime save. Ir reikia pasistengti, kad tas esamas turtas netaptų našta. Nei mums, nei kitiems. O kad jis pavirstų dovana, dar reikia padirbėti, pasistengti, prisiminti, kad nesame robinzonai, turintys išlikti žmonių neapgyvendintoje saloje.
Kai suprasime, kiek daug mums reiškia kiti, net ir nepažįstami žmonės, tada gal ir palengvės visos naštos. Ir bus vilties. Ir bus gerai. Ir mes prisiminsime, ko atėjome į tą margą ir nuolat kintančią realybę.
