Redaktoriaus skiltis: Tortas su pipirais

Šiandien pažymime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Šventės paprastai susijusios su džiaugsmu, viltimis ir lūkesčiais. Dėl visų trijų šios dienos dedamųjų optimizmo nėra daug. Ir kaltė dėl to kristų per pastaruosius mėnesius skaitytiems straipsniams.

Štai citata iš kolegos rašinio: „Praėjusiais metais bibliotekos vaikų literatūros skyrius priskaičiavo apie 1400 skaitytojų, šiandien jų turi šiek tiek daugiau nei pusę.“ Kitas argumentas, neleidžiantis šventiškai džiūgauti: „Vienam Lietuvos gyventojui knygoms ir kitiems leidiniams įsigyti skiriama 0,5–0,6 euro per metus, tuo tarpu Danijoje ar Švedijoje – 9,5–8 euro. Nežinia, kada pasieksime Danijos ir kitų šalių lygį“. Citata iš interviu su Viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Irena Atkočaitiene.

Dabar apie kalbą. „Mūsų savigarbą žeidžia tai, kad lietuvių kalba yra negerbiama. Teisinio nihilizmo fone atsiranda ir kiti raginimai: neva reikia keisti lietuvių kalbos rašybą, įtvirtinti neteisėtus vietovardžius, o tai prilygsta raginimui perpiešti M. K. Čiurlionio paveikslus – gal jie paseno, yra nebemodernūs. Kalba – pats giliausias, pamatinis valstybės lygmuo, iš kurio kyla mūsų nacionalinė kultūra, mąstymas ir visos pamatinės vertybės“ – taip dabartinę situaciją dėl lietuvių kalbos neseniai komentavo mokslininkė Lilijana Astra, iniciatyvininkų grupės, parengusios peticiją , kuria siekiama paraginti valdžią nepažeisti šalies Konstitucijos bei Valstybinės kalbos įstatymo, narė. Galima ginčytis dėl palyginimų, bet ne dėl faktų – kalbai tenka podukros vaidmuo, kai mylimoji dukrelė – politika. Jau nekalbant apie tai, kad taisyklingai rašyti moka vis mažiau jaunųjų šalies piliečių…

Ir paskutinė šios trigubos šventės dalis – spauda. Pati seniausia žiniasklaidos rūšis, gyvuojanti jau kelis šimtmečius. Citata iš pranešimo: „Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) vadovas Francis Gurry pareiškė manantis, kad jau po kelerių metų popieriniai laikraščiai pradės trauktis iš rinkos, o jų leidėjai bus priversti pereiti prie elektroninių leidinių. F. Gurry teigimu, iki 2040 metų įprastinių popierinių laikraščių išvis nebeliks. „Tai neišvengiamas evoliucinis procesas, jis pats savaime nėra nei geras, nei blogas“, – sakė WIPO vadovas. Mūsų šalies žiniasklaida šį terminą dar sutrumpino ir pranešė: jei tikėsime mokslininkais, 2032 metais Lietuvoje nebeliks dabartinės formos laikraščių. Mat atsiradus interneto žiniasklaidai, socialiniams tinklams, žmonės atpranta mokėti už turinį. Ir cituoja Vilniaus universiteto  dėstytoją Andrių Kasparavičių: dėl brangumo popierius nepagrįstas ekonomiškai. Kadangi žinia gyvena daugiausia vieną dieną, o kartais tik 2–3 valandas, pasak mokslininko, dėl jos gadinti popierių labai neracionalu.

„Lietuvos žinių“ vyriausiasis redaktorius Valdas Vasiliauskas taip pat atkreipia dėmesį, kad žiniasklaidos rinka pasikeitė. Įsigalėjus interneto žiniasklaidai, keitėsi žiniasklaidos formos. Galiausiai prasidėjo ekonominė krizė. „Ir Lietuvos Vyriausybės pastangos labai greitina spaudos mirtį. Mums nepadėjo nuo 9 iki 21 proc. pakeltas PVM. Viskas užgriuvo vienu metu – štai ir naktinės mokesčių reformos metu panaikintos „Sodros“ mokesčio lengvatos. Skaičiai baisoki – nuo 2008 m. uždaryta 50 spaudos leidinių – apie 20 proc. visų leidinių rinkos. Darbo neteko apie 40 proc. popierinėje žiniasklaidoje dirbusių žurnalistų. Lietuviškas laikraštis tampa prabangos preke“, –  portalui delfi.lt kalbėjo V. Vasiliauskas, pridurdamas, kad taip laikraščiai tampa ne verslo, o politiniais ar kitais objektais.

„Mūsų išlikimo garantija – kokybė ir analitika, tiriamoji žurnalistika, kuri brangi ir laiko, ir kitokiomis sąnaudomis“, – prognozavo „Lietuvos žinių“ redaktorius. Jo nuomone, už kokybišką žiniasklaidą skaitytojui negaila mokėti. Deja, jis pastebi, kad dėl įvairių priežasčių Lietuvoje laikraščių skaitymo tradicijos gana menkos ir mes labai atsiliekame net nuo kaimynų latvių ir estų.

Taigi visoms trims šitos pavasarinės šventės „dedamosioms“ – bent jau prognozuojamas pavojus. Kalba ir jos vartojimas, knyga, laikraštis – viskas susiję ir gali tapti vienos ar kitos srities nykimo priežastimi arba pasekme… Pasiguosti galime tik tuo, kad ne kartą ir ne vienas pranašas prognozavo ir pasaulio pabaigą. Kol kas jis gyvas ir mes gyvi. Ir švenčiame savo dieną. Tad linkėjimas paprastas: kad ji būtų žinoma ir svarbi ir kitoms kartoms.