Praėjusios savaitės vidury pradėjo snigti. Sniego nebuvo daug ir rašau ne apie jį, o apie man labai svarbų dalyką. Ketvirtadienio rytą pažvelgusi pro langą pamačiau, kad traktoriukas pravažiavo ir nuvalė Naftininkų gatvės šaligatvio atkarpą. Tuos šimtą ar daugiau žingsnių – kliūčių ruožą iki sankryžos su Žemaitijos gatve – kaip niekieno žemę minėjau vos ne kiekvieną žiemą.
Sulaukusi, kai prašvis, nufotografavau traktoriuko „pėdsakus“, vedančius pro buvusį „Putiną“, ir dalijuosi nuotrauka.
Labai noriu, kad mane suprastumėte teisingai. Šį faktą aš vertinu ne kaip kokią nors pergalę, o ženklą, kad galiu būti naudinga, kad galime susitarti ir padaryti ką nors gero.
Nežinau, kam konkrečiai reikia padėkoti, kad miesto valymo užduotyse – traktoriuko maršrute atsirado ši šaligatvio atkarpa. Viešai sakau AČIŪ. Manau, prie padėkos prisidėtų ir žmonės, vaikštantys Naftininkų gatve į darbą, mokyklą ar namo.
Tikiuosi, ir jūs matote, kad kito šaligatvio, vedančio Žemaitijos gatvės link, iki pėsčiųjų perėjos, nėra. Yra tik vingis pro pastatą su daug šeimininkų. Ir jei pažvelgsite atidžiau, pamatysite, kad iki kai kurių durų kelią „pažymi“ tik praminti, o ne nuvalyti takeliai… Dalis šio šaligatvio taip ir likdavo padengta ledu ar sumintu ir iki blizgesio nugludintu sniegu, tik „Grūstės“ prieigose galėdavai lengviau atsikvėpti…
Net nesinori klausti, ar tai vienkartinė, ar šiųmetinė akcija, ar pavyko ką nors įtikinti. Tiesiog AČIŪ.
