Seną posakį „Pagal drabužį sutinka…“ užbaigčiau taip: „…pagal kalbą palydi“.
Ir tai ne proginė nuostata. Ne profesinių deformacijų sukeltas šalutinis poveikis. Gražią, sodrią, vaizdingą kalbą, gerą tekstą galėčiau lyginti su meno kūriniu. Ir lygiai taip pat juo gėrėtis, mėgautis, pamatyti, pajusti, išgyventi, kas parašyta ar pasakyta.
Vis prisimenu vieną iš mūsų skaitytų tekstų. Ruošiausi interviu su kraštotyrininku Bronislovu Keriu, o jis paprašė, kad klausimus jam geriau pateiktume raštu. Sulaukus laiško su atsakymais, norėjosi džiūgauti, visiems rodyti: štai kas yra tikras tekstas, tikra kalba! Ta diena man ir kalbos redaktorei Nijolei, kurios jau daug metų nėra šalia mūsų, buvo panaši į išskirtinę dovaną. Ją prisimenu iki šiol. Ir ne tiek patį tekstą, kiek savąjį pojūtį, su juo susijusį.
Kad ir kokia įvairialypė kažkam atrodytų mūsų profesija, bet prisiliesti prie tobulo teksto, prie išraiškingos kalbos, pajusti jos ritmą, muzikalumą, išreikštą ne pompastiškai, žodžių girliandomis, o su vidiniu, giliu saiku, tenka retai. Ir kokia laimė, jei tas kalbėjimas, rašymas būna su vertinga informacija, pajautomis, mintimis.
Vis galvoju susirasti tą interviu, bet stabdau save: o gal bus kaip su prieš daugelį metų skaitytais ar matytais kūriniais – kol nuo jų tolsti, vienas įspūdis, vienas prisiminimas, kai sugrįžti – jau kitas. Pagalvoju: gal geriau prisiminsiu mudviejų su Nijole tuomet išgyventą lingvistinę euforiją.
Taigi šalia visų gramatikų ir stilistikų kažkur žmoguje glūdi kalbos jausmas. Nežinau, kas autoriui jį leidžia sukurti ar išjausti – gebėjimas, talentas, magija, bet geras tekstas lyg Hamelno žiurkininkas mane užburia ir veda. Kur ir kaip? Gal iš miesto, kuriame retai kada išgirsi gražią lietuvišką kalbą, gal toliau nuo iškabų, kurios mums nieko nereiškia, viešų tekstų, kurie biedni ir ne visada teisingi. Toliau į pakraščius, kur gali sutikti žmogų, tave prakalbinantį žemaitiškai, arba kitą pašnekovą, kuris kalbės – ne kalbės, o tiesiog išdainuos tą kalbą.
Kodėl šiandien apie tai rašau? Gal mūsų improvizuotos „Santarvės“ aikštės pašnekovai mane paskatino rašyti ne apie spaudos darbuotojus, ne apie savąją profesinę šventę, kuri yra tik didelės visų lietuvių šventės dalis.
Kalba – tai dalykas, kurio mokaisi kiekvieną dieną ir nėra baigtinio vertinimo, nėra žinojimo: aš jau viską išmokau. Kai studijavau žurnalistiką, įstrigo atsakymas į studento klausimą, kaip išmokti gerai rašyti. „Skaitykite gerus tekstus“, – tepasakė dėstytojas.
Kai pasiilgstu teksto, kuris būtų panašus į daugiabriaunį brangakmenį – nušvintantį ir vėl pasislepiantį šešėliuose, atsiverčiu mūsų kraštiečio Romualdo Granausko knygą. Tada ir pajauti žodį – lyg peteliškę, sparneliais perbraukusią lūpas ir kažkur vėl nuskridusią. Gyvą, trapią, nepagaunamą. Ir kaskart, laimei, sugrįžtančią.
