„Santarvės“ archyvuose suradome prieš dešimtmetį parengtą interviu su aktoriumi Regimantu Adomaičiu, kuris šiemet, paskutinę sausio dieną, pažymėjo 85-metį. Manome, kad skaitytojams bus įdomios po 75-ojo gimtadienio ir Tarptautinės teatro dienos išvakarėse aktoriaus išsakytos mintys.
Regimantas Adomaitis 75-ąjį jubiliejinį gimtadienį sutiko teatro scenoje – vaidindamas.
Priimdamas apdovanojimus ir sveikinimus aktorius sakė: „Kiekvienas jubiliejus, ypač senatvėje, ir graži šventė, ir liūdna, nes būtent tada supranti, kaip greitai laikas bėga, kad sensti ir kad jėgos nebe tos. Vis dažniau pagalvoju, kad jau gal laikas baigti vaidinti.“
APIE SVARBIAUSIUS DALYKUS IR TEATRĄ
– Sakoma, kad žmogus yra tai, kuo tiki ir ką labiausiai vertina. Kokias vertybes, kuriomis vadovaujatės Jūs, galėtumėt išskirti?
– Noriu papasakoti vieną epizodą iš vaikystės. Tuo metu aš buvau gal kokių šešerių metų vaikas. Mes gyvenome kaime, mama laikė gyvulius, augino braškes, kurias veždavo į Pasvalio turgų pardavinėti.
Vieną dieną kieme žaisdamas numyniau viščiuką. Labai išsigandau, todėl ėmiau kurti planą, kaip nuslėpti šį įvykį. Vakare mama pasigedo viščiuko, o man neramu. „Mama, gal aš eisiu paieškoti mūsų viščiuko“, – sakau mamai. Nuėjau už tvarto, kur buvau palikęs vargšą viščiuką, ir parnešiau mamai. Ėmiau išsijuosęs pasakoti, kad viščiuką greičiausiai bus vanagas užpuolęs. Mama iškart viską suprato, bet manęs nebarė.
Nuo to laiko visam gyvenimui suvokiau: negalima meluoti. Niekad. Laikausi tos nuostatos.
Net ir teatre aš visuomet ieškau teisybės. Teatras – savotiškas apsimetinėjimas, nes tu nuolat esi skirtinguose vaidmenyse. O aš teisybės ieškodavau net ir vaidmenyse. Man labai svarbu suprasti personažo motyvaciją, kodėl jis taip daro. Net svarbiau už išraišką. Suprantu, kad gal šis mano bruožas nelabai aktoriškas, nes dauguma aktorių į tai nesigilina. O man svarbu – kodėl? Gal todėl mano personažai nebuvo labai išraiškingi, bet psichologiškai jie buvo tikrai motyvuoti.
Aš nežinau, ar tokiam bruožui lemiamos įtakos turėjo ta nelaimingo viščiuko istorija, ar jaunystėje užgimęs noras priešintis visuotiniam melui, bet man nuolat reikėjo teisybės.
Žinoma, tais laikais mes visi ėjom į kompromisus, bet sąžiningai laikiausi nuostatos – tiek, kiek nuo tavęs priklauso, savo veiksmais nedaugink melo. Dėl savo būdo aš, matyt, buvau nepatogus, nes man net sovietiniais laikais nesiūlė į partiją stoti. Niekada.
Man buvo didelė nuostaba, kad vėliau gavau ir įvairius apdovanojimus, ir tokius pripažinimus kaip nusipelnęs Sovietų Sąjungos ir LTSR liaudies artistas. Ir visa tai nebūnant partijos nariu.
– Pasikalbėkime apie Jūsų aistras. Kas tapo Jūsų gyvenimo aistromis?
– Galiu pasakyti, kad aktorystė – vienintelė gyvenimo aistra. Tiesa, man patinka ir fizika.
– Labai įdomu: kūryba ir racionalumas. Aktoriai paprastai yra humanitarai iki kaulų smegenų…
– Savo vaidmenyse aš esu ne tik aktorius, bet ir fizikas, viską bandantis logiškai ir racionaliai paaiškinti.
Aktorystė mane traukė nuo pat mažumės, net sunku paaiškinti, iš kur tokia didelė trauka scenai. Mėgdavau lankytis spektakliuose, kai į Pasvalį atvažiuodavo teatras. Į Panevėžio teatrą važiuodavau. Man labai patiko aktorius Bronius Babkauskas. Prisimenu, kad mes, vaikai, taip susidomėję buvom, jog spektaklį stebėdavom ne kėdėse, bet ant scenos krašto užsikniaubę.
Vėliau pats vaidindavau saviveiklos kolektyvuose, net ir įstojęs į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą vaidinau dramos būrelyje.
Tiesą sakant, net ir stoti į konservatoriją mokytis aktorystės norėjau iškart po mokyklos, tačiau tėvas buvo prieš. Jam atrodė, kad tai nerimta profesija. Pats provincijos vaikas, pasitikėjimu netryškau, todėl ir nusprendžiau būti fiziku. Mokyklą baigiau su medaliu, todėl egzaminų laikyti nereikėjo.
Įstojus viskas ir prasidėjo. Mokykloje fizika buvo labai patrauklus mokslas su įvairiais atraktyviais eksperimentais, o čia prasidėjo tik matematika: nuo ryto iki vakaro vien tik matematika…
– Ir sielai pasidarė ankšta?
– Tuo metu mano siela pradėjo verkti. Priekaištauti – tu mane įgrūdai (juokiasi, – aut.).
Tada supratau, kad tai ne man, bet keturis kursus baigiau. Tas mano vidinis konfliktas stiprino norą tapti aktoriumi. Pamenu, nuomojausi mažą kambarėlį, į kurį grįžęs vakarais vienas kažką vaidindavau. Vaidindavau net pats nežinodamas ką: šokau, dainavau, mėgdžiojau. Toks įspūdis, kad kažkas iš manęs norėjo tuo metu išeiti. Po tokių vidinių dramų nusprendžiau daugiau nesikankinti – stoti į Muzikos konservatorijos Aktorystės fakultetą. Stojamųjų egzaminų bijojau, nes man atrodė, kad nieko nemoku, mat fizikos gerokai buvau apgadintas, tačiau vis dėlto aš tapau konservatorijos studentu.
Konservatorijoje nebuvau geras studentas: jaučiau, kad man sunku atsipalaiduoti, atrodė, kad tarsi kažkokia užtvanka manyje neleidžia prasiveržti kūrybai.
Galvoju, kad tikru aktoriumi tapau tik išvažiavęs dirbti į provinciją, į tuometinio Kapsuko (Marijampolės) teatrą. Ir dabar manau, kad tik teatre tu gali tapti aktoriumi. Bent aš ten labai daug ko išmokau. Tą laikotarpį prisimenu kaip vieną laimingiausių. Nuo ryto iki vakaro buvau tik teatre, miegodavau teatro grimerinėje. Žodžiu, tuo metu alsavau tik teatru. Mokiausiu būti aktorium, stebėdamas kitus aktorius. Vėliau – jau Kauno dramos teatre spektaklyje „Žmonės ir pelės“, vaidindamas kartu su Vytautu Tomkumi, pirmą kartą pajutau, kad vaidinu, kad galiu vaidinti. Koks tada jausmas apėmė!
APIE ŽIŪROVUS
– Sakoma, kad aktorius scenoje būna tol, kol yra žiūrovų. Gal apie pasitraukimą kalbėti anksti – Jūsų vaidyba pasimėgauti yra daug norinčiųjų…
– Tokio posakio nesu girdėjęs ir aš taip nemanau. Nuo daugelio dalykų priklauso žmogaus gyvybingumas, juk kai kurie aktoriai energingi scenoje gali būti iki pat gilios senatvės. Aš, deja, vis labiau jaučiu, kad nėra tos energetikos, kurią galiu atiduoti žiūrovams, mažiau minties aktyvumo. Tikrai jau nebe tas, kaip buvau jaunas.
Žinoma, jaučiu, kad yra daug patirties, žinojimo, kuriuo gali pasidalyti su žiūrovais. Teatras man tuo ir patinka, kad tai yra akimirka. Čia ir dabar. Tos minutės emocijos ir išgyvenimai – jie yra tik tą akimirką ir niekada nepasikartos.
– Jūs vaidinote daugelyje šalių. Ar publika labai skiriasi?
– Man nemažai teko vaidinti Rusijos žiūrovui ir galiu pasakyti, kad ten publika atviresnė, geranoriškesnė, daug šiltesnė. Ji tave priima, nekritikuoja, jeigu tu ką nors padarai ir ne taip. Lietuviška publika yra santūresnė, gal net šaltesnė, ją paveikti ne visuomet pavyksta.
Iš savo patirties žinau tik vieną spektaklį, kuris Lietuvoje visada sulaukdavo neįtikėtinos publikos reakcijos. Galvoju, kad tai ne dėl aktorių, o dėl autoriaus, turiu galvoje Justiną Marcinkevičių ir jo „Mindaugą“ bei „Mažvydą“.
Tų spektaklių sėkmė buvo užkoduota Justino Marcinkevičiaus kūryboje, kuris taip subtiliai jautė tautos lūkesčius, pasąmoningas viltis, sugebėjo net sovietmečiu išreikšti tai, ką jautė tauta. Užtekdavo ištarti žodį „Lietuva“, ir sulaukdavai ypatingos žiūrovų reakcijos. Atrodė, kad salė kartu su aktoriais kvėpuoja vienu ritmu. Ir tai buvo nuostabu.
APIE FILMUS
– Ar dažnai žiūrite filmus?
– Žiūriu dažnai. Vakarais įsijungiu televizorių ir žiūriu. Kartais televizorius man atstoja hipnozės seansą. Į kiną neinu.
– Kaip Jūs vertinate dabar kuriamus lietuviškus filmus? Neseniai buvo parodytas gerai išreklamuotas filmas „Tadas Blinda“. Ar teko jį matyti?
– Šį filmą mačiau. Visai neblogai sukurtas filmas. Sakyčiau, ant šiuolaikinio kurpaliaus užmautas. Neblogai, bet man šiek tiek trūko minties. Gaila, bet apie lietuviškus filmus netenka kalbėti dažnai, nedaug jų kuriama. Žinoma, Lietuva yra maža šalis, sukurti filmą sunku, nes daug kainuoja. Turint tik tris, o gal net ir mažiau milijonų gyventojų, yra utopija daryti gerus filmus. Galima kalbėti apie mėgėjiškus filmus, tačiau apie filmus, kurie būtų traktuojami kaip meno kūriniai, kalbėti sunku. Tikimybė labai maža.
– Mano manymu, tokie lietuviški filmai galėtų būti proginiai, tarkim, valstybė pati suinteresuota sukurti kažkokia ypatinga proga filmą ir jam skiria finansavimą. Nežinau, kaip Jums atrodo, bet man sunku suprasti, kodėl mes praradom progą sukurti išliekamąją vertę turintį filmą, kai šventėme Lietuvos paminėjimo tūkstantmetį…
– Man atrodo, kad tokia situacija rodo valstybės strategijos neturėjimą, nežinojimą, ką daryti. Galvojama labai siaurai: čia užrašėlį kokį nors užrašysim, čia vamzdį prie Neries sulenksim – ir bus labai gerai. Liūdna, bet nėra strategijos. Man atrodo, kad kai politikai eina į aukštus postus, tarkim, ministro, jie kurį laiką galvoja, kaip atsisėsti į tą kėdę, po to atsisėdus galvoja, kaip jos neprarast. Ir veikla tampa panaši į nuolatinį norą išlaikyti kėdę. O kada dirbti? Panašu, kad nuoširdžiam ir nuosekliam darbui pritrūksta laiko. O gal minčių?
APIE TAI, KODĖL NE VISI AKTORIAI GALI BŪTI REŽISIERIAIS
– Ar matote kokius nors skirtumus ankstesnio ir dabartinio teatro?
– Niekas nestovi vietoje. Teatre taip pat. Šiandien yra didžiulė vaidybos ir stilių įvairovė, ko nebuvo anksčiau. Kiekvienas režisierius turi savitą stilių. Tai labai gerai. Mūsų lietuviškas teatras turi gerą vardą, nes jis labai originalus ir įvairialypis. Žiūrėkit, kiek mūsų režisierių dirba užsieniuose, jie yra vertinami, ir galiu drąsiai sakyti, kad yra už ką. Sakyčiau, kad tai savotiškas fenomenas – tokioje mažoje šalyje tiek pasaulinio garso režisierių.
– O Jūs pats niekada nemėginot režisuoti?
– Niekada. Ir niekada to nedarysiu. Aktorystė ir režisūra yra visiškai skirtingos profesijos. Režisierius yra reto talento asmuo, jis turi tau įteigti savo matymą, savo supratimą. Tai yra karvedžio psichologija.
Aktoriaus psichologija yra moteriška: imk mane. Atsiduot. Reikia atsiduoti vaidmeniui, režisieriui, autoriui. Šių dviejų specialybių psichologija yra labai skirtinga, o aš niekada neturėjau vadovavimo, organizatoriaus gebėjimų. Man labiau patinka atsiduot.
– Jūs save laikote teatro ar kino aktoriumi?
– Teatro. Aš pripažįstu tik teatrą. Kinas man netapo labai artimas. Kalbant apie kiną, man nelabai patinka, kai iš mažų epizodų, tokių kruopelyčių sudedama mozaika. Aš noriu savo personažą atskleisti iš karto per vieną vakarą.
APIE LAIMĘ
– Ko dabar labiausiai ilgitės?
– Jaunystės. Jėgos jau nebe tos. Pavargstu, todėl ilgiuosi tos jaunatviškos energijos.
– Pone Regimantai, noriu perduoti „Santarvės“ laikraščio skaitytojų moterų nuomonę, jog Jūsų metai neįveikė. Jūs esate žavus, stilingas ir inteligentiškas. Ar turite kokį nors receptą, kaip išlikti tokiam visą gyvenimą?
– Tai todėl, kad dirbu darbą, kurį myliu. Nesvarbu, kur jūs gyventumėte: ar Mažeikiuose, ar Niujorke, jeigu jūs turite mylimą darbą, tai reiškia, kad jau devyniasdešimt procentų laimės pojūčiui reikalingos injekcijos turite. Darbas, kuris tau patinka, yra labai svarbu. Aš dėkingas likimui, kad tokį turėjau. Linkiu šitos laimės ir kitiems.
Rosvaldas GORBAČIOVAS
