Lietuvoje praūžus pirmam savivaldos rinkimų turui, Mažeikių rajonas gyvena antro turo nuotaikomis. Kaip galėtume įvardinti: Mažeikiams pasisekė, ar Mažeikiams nepasisekė, kad nepavyko pirmo turo metu išsirinkti būsimą merą? Gyventojų nuomonėms pasiskirsčius tarp pretendentų, antras turas parodys, kuris kandidatas stipresnis, o gal vertesnis mero posto.
Gal ne visi rajono gyventojai, bet dalis jų tikrai gyvena rinkimų nuotaikomis. Jos sklando po miestą ir visuomenines įstaigas. Žmonės, besidomintys rinkimais ir politiniu gyvenimu, diskutuoja ir dalijasi nuomonėmis apie į antrą turą išėjusius kandidatus, o esamų kandidatų darbinė veikla, politinės patirties stažas yra skirtingi, nevienoda ir jų politinė karjera. Nuomonių apie kandidatus yra įvairių, kaip ir rinkiminės reklamos ir agitacijos.
Viešoje erdvėje galima pamatyti nuotraukų, perskaityti komentarų, o jų esti įvairiausių – piktų, žeminančių, įžeidžiančių. Paskaičius komentarus, susidaro įspūdis, kad kuo labiau konkurento komentatorius pažeminamas, tuo geriau jaučiamasi, lyg tai būtų žiurkių lenktynės, kas daugiau purvo išpils.
Brangieji, mes visi galime, turime ir privalome turėti savo nuomonę, kuri gali nesutapti su kitų. Būkime pakantūs kitų nuomonei, gerbkime vieni kitus. Mūsų nuomonės skiriasi įvairiausiais gyvenimo klausimais, bet dėl to nepuolame žmonių žeminti ir tyčiotis. Tai kodėl taip elgiamės su politine nuomone? Kiekvieno iš mūsų darbinė veikla, patirtis ar politiniai įsitikinimai yra skirtingi, ne be reikalo ir partijų Lietuvoje yra ne viena – juk žmonės skirtingi, skiriasi ir jų poreikiai, bet nuo to jie nėra blogesni, tiesiog juos mažiau mėgstame.
Ne visi Lietuvos rajonai po pirmo turo išsirinko ateinančios ketverių metų kadencijos merą. Mažeikiuose mero posto siekė 6 kandidatai, visi jie gyventojams daugiau ar mažiau buvo žinomi ar mėgstami. Taip jau atsitiko, kad gyventojų norai ir pageidavimai nebuvo vieningi dėl kandidato į mero postą, bet sutikime, į antrą turą išėjo stiprios asmenybės, mokančios ir galinčios kalbėti, siūlyti ir daryti. Daryti ne tik žodžiais, bet ir darbais. Bet kuris antro turo kandidatas turi nuveiktų darbų sąrašą, gali papasakoti apie planuojamus darbus, kurie turėtų pagerinti rajono gyvenimą, nebijo išsakyti savo nuomonės ar pakritikuoti konkurentą.
Ką dabar mums daryti, jei į antrą turą išėjo kandidatai, kurių nesvarstėme kaip būsimo mero kandidatūrų? Jei balsavome pirmame ture, tai mes jau atlikome savo pilietinę pareigą? Kiekvienas žinome, kad pradėtą darbą reikia užbaigti, vadinasi – visi turime neužbaigtą darbą, nes rajono laukia antras balsavimų turas.
Jeigu savo valios nepareiškėme per antro turo išankstinį balsavimą, ruoškimės sekmadieniui, užbaikime tą visiškai nesunkų darbą, kuris nereikalauja jokios fizinės jėgos. Kandidatai – du, apsispręsti tikrai nesudėtinga. Rinkimai – ne grožio konkursas, bet jei nei vienas kandidatas mums nepriimtinas, tada rinkime pagal: grožį, amžių, darbinę patirtį, nuveiktus darbus, iškalbą, nes meras – rajono veidas. Arba rinkime geresnę blogybę iš dviejų blogybių, gal tai kam nors iš jūsų padės apsispręsti.
Teko daug komentarų skaityti, kad buvęs meras visiems nusibodo, kaip jis nieko nedarė, nepadarė, kaip savo poste užsisėdėjo… Tai išrinkime naują merą, gerą merą, vienos ne per seniausiai skaitytos nuomonės autoriaus žodžiais, išrinkime gerą rajono vadą.
Pratęsiant vasario mėnesį vietinėje spaudoje išsakytą nuomonę „Kodėl reikia eiti balsuoti“, pridurčiau: nes tai – mūsų, sąmoningų piliečių, pareiga. Savo aplinkoje girdžiu žmones, kalbančius, kad „Ne tuos rinkau, ne už tuos balsavau“. Viešoje erdvėje sklando pasisakymai „mums reikia permainų“… Pirmiausiai permainos turi prasidėti nuo mūsų, ne nuo mero. Mes esame valdžia, mes – gyventojai, mes kuriame rajono gerovę.
Kas tas meras be gyventojų? Kad ir kokių galių ar pareigų turėtų meras, bet šiandien mes, rinkėjai, sprendžiame, ką į tą mero kėdę pasodinsime, taigi vyksta tiesioginiai mero rinkimai. Meras yra tik įrankis rajono gerovei sukurti. Negalime numoti ranka į rinkimus, jei į antrą turą, jūsų nuomone, išėjo ne tas kandidatas. Tegu tai būna ir mūsų pareiga – pareikalauti iš to nemėgstamo kandidato, jei jis taptų meru, to paties, ko tikėjomės iš „savojo“. Tegul įrodo, kad vertas to posto, tos vadinamos šiltos kėdės, tegul stengiasi dėl gyventojų ir rajono.
Kiekvienas buvęs ar esamas pretendentas žada, kad viską pakeis tik į gerą. Duokim jam progą šitą jo norą ir ištartus pažadus įrodyti. Ir neduok, Dieve, jei, praėjus ketverių metų kadencijai, visi pažadai bus įvykdyti su kaupu. Tada, prisiminus savo abejones dėl išrinkto nemėgstamo mero, teks patiems savęs tyliai atsiprašyti.
Kol nevyko tiesioginiai mero rinkimai, pykome, kad kiekviena partija sodina savo partietį ir meras žiūri tik savo partijos reikalų. Tai ant ko pyksime dabar? Galėsime pykti tik ant savęs, jei liksime nuošalyje ir neisime balsuoti.
Lukas RAMONAS
Labai geras , objektyvus straipsnis.