Rinkimų rinka

Virginijus SUNGAILA. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Po savaitės rinksime savo rajono Tarybą. Dauguma iš mūsų laisvai išreikš savo valią. Bet bus ir tokių, kurių nesugundys nei kandidatų atlikti darbai, nei jų kalbos, nei agitacinė medžiaga. Galų gale net tai – gražūs jie ar negražūs…
Kadangi mes jau sukamės vartotojiškame pasaulyje, tai rinkimai irgi tampa preke. Prekė yra visa tai, kas gali patenkinti poreikį ir yra siūloma rinkai, siekiant sudominti, paskatinti įsigyti ir vartoti ar naudoti. Tad ir politiniai sąrašai, nesvarbu, kaip jie vadintųsi, rinkimų metu tampa preke, nes jie save siūlo rinkai, vartotojams, tai yra – mums, rinkėjams.
Prekės būna kasdienio vartojimo ir ypatingos. Visi kandidatai rinkimų metu tampa ypatingomis prekėmis, todėl yra brangios ir ne kiekvienas gali jas įpirkti. Tuomet ir atsiranda sąlygos paradoksaliai rinkos situacijai – kai pati prekė ateina pirkėjui į pagalbą ir pasiūlo lėšų – kad už tuos pinigus ją pačią ir nupirktų.
Jau sklando kalbos, kad kai pas mus keitėsi valiuta, politinio „pirkėjo“ balso kaina truputį išaugo. Ir pirkėjas perkamas urmu: vietoje tradicinių penkių litų siūloma dešimt eurų už penkis balsus.
Bet tai pats paprasčiausias pirkimas. Yra ir rafinuotų pirkimo-pardavimo būdų. Na, kad ir toks: žmogui suteikiama darbo vieta ir jis už tai turi atidirbti rinkimų metu. Jo giminė, žinoma, jis pats, jo draugai sumeta į urną balsus už tą, kuris davė žmogui galimybę dirbti ir uždirbti. Įdomus ir kitas galimo pirkimo atvejis. Kaip kad įmonės laimi konkursus, be to, kad galbūt yra susimokamas kažkoks procentėlis į juodąją rinkimų kasą, dar reikia, kad ir įmonės darbuotojai atiduotų savo balsus už jiems „patinkantį“ kandidatą. Tai galima būtų pavadinti net ir barteriniais mainais. Žinoma, tokie pirkimai nėra viešai skelbiami ir viešai vykdomi, bet galima būtų apie tai pagalvoti…
Rizikos, suprantama, yra – kaip įgyvendinant bet kokį oficialiai neregistruotą sandorį. Gali būti, kad sutariama dėl kainos ir kiekio, bet kandidatas ar sąrašas yra apgaunamas. Visokių gali būti nutikimų. Todėl patikimiausias pirkimas – per išankstinį balsavimą. Jį bent iš dalies galima kontroliuoti.
Dabar apie asortimentą. Ir rinkimų „krautuvėje“ egzistuoja prabangos prekės, kurios yra brangesnės, prašmatnesnės, puošnesnės negu dauguma. Matant, kiek ir kokio dydžio asmeninių reklaminių plakatų kabo miesto erdvėse, supranti, kad būti politine preke ne visada lengva.
Viso politinių prekių sąrašo pardavimas per didmeną ar tiesiog urmu yra prabangos dalykas, tai gali leisti turbūt tik tie, kurie gauna dotacijas iš valstybės biudžeto. Atrodytų, gali pasirinkti visą „paketą“, bet koją kiša kandidatų reitingavimas. Suvokiame, kad kiekviena prekė nori būti kuo patogesnėje lentynoje – tiesiog pirkėjui po nosimi, todėl pardavimas urmu lyg ir atkrenta. O gal tik man, neišmanančiam visų politinės rinkodaros plonybių, taip atrodo.
Žinoma, blogą įtaką politinei rinkai daro infliacija. Mažėja rinkėjų, jie išvažiuoja į svetimas šalis, tad vis sunkiau parduoti daug ir negrįžtamai. Atrodytų, ir laisvų pinigėlių yra, ir postų dar galima pasiūlyti, ir ne visi pelningi darbai paleisti per konkursus, bet už lango – politinė infliacija: pirkėjų mažai, prekių daug, tenka jas branginti.
Bus tiesioginiai merų rikimai. Manyčiau, kad šių rinkimų pirmas turas bus tarsi kontrolinis pirkimas, nes viskas išsispręs antrame ture.
Paskui prasidės pirkimai į koaliciją. Tikrasis politinis turgus bus atidarytas kovo antrąją, bet tai dar toli. Pasistenkime būti nenupirkti ir patys nepirkime. Lai mus geriau paperka idėjomis, programomis, bet ne menkos vertės moneta…