Rinkusiam medžiagą apie rezistenciją muziejininkui pažintys buvo būtinos

Šiandien Mažeikių muziejuje bus pristatyta nuolatinė ekspozicija apie rezistencinį pasipriešinimą buvusioje Mažeikių apskrityje 1945–1953 metais. Paroda atidaryta Politinių kalinių sąjungos Mažeikių skyriaus iniciatyva.PASIPRIEŠINIMAS ANKSTI UŽGNIAUŽTAS
Pirmajame muziejaus aukšte ši ekspozicija veiks nuolat. Jai įkurti Savivaldybė skyrė 3500 litų. Parodos medžiaga rūpinosi muziejininkas Algimantas Muturas, o forma – dailininkė Aldona Butkuvienė.
„Tuoj po karo Mažeikių mieste Viekšnių ir Sedos apylinkių jauni žmonės būriavosi ir svarstė, ką daryti ir kaip toliau gyventi. Sklido gandai, kad formuojasi pasipriešinimo kariuomenė. Tuo pačiu metu Telšiuose susiburia Lietuvos laisvės armija (LLA). Į „Žemaičių legiono“ sudėtį įeina „Alkos“ rinktinė. Tai tik kūrimosi pradžia – štabai“, – rašoma ekspozicijos pristatyme.
Pasak muziejininko, tuometinės Mažeikių ir Kretingos apskritys iš viso Lietuvos konteksto išsiskiria tuo, kad kovotojų būriai pernelyg anksti pateko į sovietinio saugumo tarnybų pinkles.
Vos po mėnesio veiklos buvo areštuoti pogrindinės organizacijos vadai. Dėl šios priežasties sąlygos kitose vietovėse rinkti medžiagą apie rezistencinį pasipriešinimą yra gerokai palankesnės.
„Kiek ir kur įvyko kovinių susirėmimų su okupacine kariuomene, stribokais – šiandien turbūt jau niekas nebesuskaičiuos. Galbūt negreitai bus suskaičiuoti žuvę kovose LLA kovotojai. Jų palaikai sukišti į pelkes ir durpynus“.

SULAUKĖ GRASINIMŲ
A. Muturas medžiagą apie rezistencinį pasipriešinimą pradėjo rinkti nuo darbo pradžios muziejuje, prieš dešimt metų. Anot jo, mūsų rajone šia tema susidomėta per vėlai – nebeišliko nei tuos laikus primenančių daiktų, nei ginklų. Tikimasi, kad po ekspozicijos pristatymo atsilieps tokius daiktus išsaugojusių žmonių, kurie juos padovanotų muziejui.
„Bet kokį eksponatą sunku išprašyti, o tuo labiau susijusį su pokariu“, – sakė pašnekovas. Parodoje pateikiama nemažai nuotraukų, tačiau beveik visos jos – civilinės, portretinės.
Nors daug faktų byloja apie tai, kad partizanai fotografavosi ir miškuose, bet tokios nuotraukos buvo sunaikintos. Tam įtakos turėjusi žmonių baimė.
A. Muturas neslepia, jog renkant šią medžiagą lengva nebuvo – reikėjo pažinčių. „Jei vienas ateisi – nieko negausi“, – sakė jis. Muziejininkas puse lūpų prasitarė, kad pradėjus domėtis šia tema, sulaukė ir grasinimų. Pro kai kuriuos namus ir dabar negali ramiai praeiti: iškolioja ar net apspjaudo dabar garbaus amžiaus sulaukę buvę stribai.
„Jie kovojo už savo idealus… Valdžia juos turėtų bausti, o ne aš“, – sakė ekspozicijos sudarytojas.
Medžiagos apie rezistencinį pasipriešinimą surinkta gerokai daugiau nei eksponuojama. Kai kurie faktai dar neviešinami, norint juos išsiaiškinti iki galo. Esama duomenų, kad ne visi save vadinantys partizanais tokie ir buvo. Kai kurie prisidengę šiuo vardu tiesiog plėšikaudavo.

PRISTABDĖ EMIGRACIJĄ
A. Muturas dažniausiai sulaukia klausimo: ką partizanai veikė? Didžiausias jų nuopelnas – pristabdė emigraciją į Lietuvą iš TSRS gilumos. Anot muziejininko, ką gali žinoti, jei ne rezistencinė kova, gal šiandien kalbėtume tik rusiškai. Akivaizdus to pavyzdys Latvija, kur rusakalbių – didžioji gyventojų dalis, nes pas kaimynus rezistencinė kova buvo mažesnio masto.
„Kai mūsiškius ištremdavo, jų vietoje į miestelius prie geležinkelių priveždavo rusakalbių“, – pasakojo muziejininkas. Prie naujųjų atvykėlių durų partizanai palikdavo raštelį su raginimu išsikraustyti. Nepaklusus – laukdavo liūdna baigtis.
Pasak muziejininko, kai kurie žmonės nepelnytai užmiršti. Jis paminėjo pulkininką Juozą Vitkų-Kazimieraitį, gimusį Pašerkšnės kaime. „Pulkininkų rajone ne tiek daug turime. Galėtume gatvę jo vardu pavadinti. Tirkšliškiai jo asmenybe galėtų daugiau pasidomėti, nors jis ir buvo Pietų Lietuvos rezistencinio judėjimo lyderis. O gal kažkam naudinga jį pamiršti?“ – svarstė pašnekovas.
Minėtinas ir generolas Jonas Žičkus, atsisakęs užimti Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus postą. Stalino parankinis Berija generolą sušaudė, o šį postą užėmė A. Sniečkus.

PRIREIKĖ LAIKO
Paroda pradėta ruošti sausio pradžioje. Anot muziejininko, daugiau laiko užėmė biurokratiniai dalykai, nei pačios ekspozicijos parengimas.
Medžiagą apipavidalinusiai dailininkei teko įsigilinti į temą, kad galėtų parinkti atitinkamas spalvas ir šriftus. „Teko nemažai paskaityti, Algimanto paklausinėti“, – sakė ji.
A. Butkuvienė stendams su tekstais ir nuotraukomis parinko tamsiai žalią – karišką spalvą. „Tik raudonos stengiausi naudoti su saiku“, – juokėsi ji.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto