Jadvyga Jogminienė patarė kitoms bendruomenėms ir kaimams branginti laiką ir suskubti užrašyti savo kaimų istorijas. Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka
Lūšės kaimo bendruomenė su Jadvyga Jogminiene priešakyje jau kuris laikas ne tik renka istorinę medžiagą apie Ritinės kaimą, bet ir prižiūri šio krašto lankytinas vietas – Ritinės piliakalnį su liuteronų evangelikų koplyčios pamatais. Aplinkiniai teigiamai vertina tokią iniciatyvą ir yra įsitikinę, kad ir kitos bendruomenės turėtų imti pavyzdį iš Lūšės žmonių aktyvumo.
Kilo spontaniškai
J. Jogminienė „Santarvei“ sakė, kad idėja surinkti istorinę medžiagą apie Ritinės kaimą kilo visai atsitiktinai. Tokia mintis kilo per vieną iš kraštiečių susitikimų, kuris organizuojamas kas penkerius metus.
„Per šiuos susitikimus susirenka nemažai iš mūsų Ritinės ir aplinkinių kaimų kilusių žmonių. Vieno iš jo metu, bekalbant tarpusavyje, buvo išsakytas apgailestavimas, kad apie mūsų kraštą nėra susistemintos informacijos.
Daugiausia žinių – tik nuotrupos, kažkas kažką kažkur žino, ir tiek“, – pasakojo J. Jogminienė.
Tuomet ir buvo pagalvota apie knygos leidimą, kur būtų sudėtos oficialios istorinės žinios, žmonių pasakojimai ir prisiminimai bei nuotraukos.
„Visi žino po truputį, bet nieko nėra apie tai paskaityti. O mūsų kraštas tikrai turi kuo didžiuotis“, – įsitikinusi bendruomenės pirmininkė.
Algirdas Vilkas ragina buvusius Ritinės gyventojus ir jų artimuosius pasidalinti senomis nuotraukomis ir prisiminimais apie kaimą. Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka
Ne tik istoriniai faktai
Pašnekovė paminėjo kraštotyrininko Algirdo Vilko pavardę, nes jis padėjo jai gauti ir surinkti didžiąją dalį istorinių žinių.
„Tačiau tai – tik sausa istorija. Galvojame pridėti dar sakmių, legendų, kad, žmogui paėmus į rankas knygą, būtų įdomų skaityti. Jei kokio istorinio fakto jis vėliau ir neprisimins, sakmė ar legenda apie vieną ar kitą vietovę tikrai turėtų įstrigti atmintyje“, – sakė moteris.
Paklausus, kada planuojama knygą išleisti, atsakė, kad kol kas dar nežinanti. Esą tam reikia pagalbininkų, ji viena nepajėgi to padaryti.
Kol kas vis dar renkama medžiaga, todėl visi ką nors žinantys apie Ritinės kaimą ir jo apylinkes dar gali prisidėti prie knygos.
„Labai būtų gerai, kad atsilieptų ką nors žinantys apie Ritinės dvarą, Ritinės kaimą, gal kas turi ir senovinių nuotraukų. Kiekviena informacija be galo svarbi“, – teigė J. Jogminienė.
Vienas ar du kaimai?
Bendruomenės pirmininkė teigė, kad daugelis Ritinės ir Lūšės kaimus įsivaizduoja kaip du atskirus, nors oficialiai yra tik vienas Ritinės kaimas, gyvuojantis jau daugiau kaip keturis šimtus metų.
Kaimas Lūšės vardu pradėtas vadinti, kai buvo pastatyta geležinkelio stotis, kuri ir buvo pavadinta Lūšės vardu, nes netoli bėgo toks upelis. Atsiradus geležinkelio stočiai, aplink pradėjo dygti pastatai ir žmonės esą automatiškai šią teritoriją pradėjo vadinti Lūšės vardu, nors iš tiesų tai yra Ritinės kaimas.
„Dokumentuose pas mus visur rašoma, kad gyvename Ritinės kaime. Dėl jo pavadinimo atsiradimo yra iškeltos dvi pagrindinės versijos. Viena, kad mūsų kaimo pavadinimas kilo nuo buvusio dvaro savininko pavardės, o kita, kad pavadinimas kilo nuo žemaitiško žodžio – ritinys, kuris reiškia akmuo. Mūsų kaimo teritorijoje nuo ledynmečio laikų liko daug didžiulių akmenų, todėl ir spėjama, kad žmonės juos vadino ritines (žemaitiškai), taip ir kaimo pavadinimas atsiradęs“, – kaimo pavadinimo kilmę įvardino J. Jogminienė.
Kaimas švęs jubiliejų
Moteris pasidžiaugė, kad Ritinės kaimas kitais metais švęs 430 metų jubiliejų. Istoriniuose šaltiniuose Ritinės dvaras paminėtas 1588 metais, todėl spėjama, kad nuo tada ir kaimas pradėjo kurtis.
Ritinės dvaras yra stovėjęs 8 km į šiaurę nuo Židikų, 4 km į pietvakarius nuo Pikelių, apie 1 km nuo geležinkelio linijos – Lūšės stoties. Pagal kitus istorinius šaltinius, tikėtina, kad dvaras čia jau buvo nuo Vytauto laikų. Dvaras ėjo iš rankų į rankas. Pagal paskutinius duomenis, jis buvęs medinis.
„Ritinės dvaras buvo medinis, U formos, vieno aukšto. Turėjau vieną seną fotografiją, kur tai matėsi, bet dabar jos neberandu. Tikiuosi, kad ji atsiras, o gal dar yra jų kur nors kitur“, – svarstė J. Jogminienė.
Netoli buvusio dvaro yra ir Ritinės piliakalnis – Eglynupio kairiojo kranto kyšulyje.
Ant Ritinės piliakalnio buvusią evangelikų liuteronų koplyčią primena išlikę pamatiniai akmenys. Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka
Liko tik pamatai
J. Jogminienės teigimu, keičiantis Ritinės dvaro savininkams, keitėsi ir aplinka bei tikėjimas. Vienam iš savininkų išpažįstant evangelikų liuteronų tikėjimą, ant Ritinės piliakalnio buvo pastatyta evangelikų liuteronų koplyčia, kur buvo padaryta penkiasdešimt sėdimų vietų tikintiesiems.
Pamaldas koplyčioje laikydavo liuteronų dvasininkas, atvykstantis iš Latvijos.
Taip pat manoma, kad dvare buvo įrengta vasarvietė, ledainė – žiemą supjaudavo nuo tvenkinio ledus, juos apiberdavo pjuvenomis ir taip net per vasarą išlaikydavo šviežią mėsą. Netoli dvaro buvę daug bičių avilių. Kažkada buvusi ir spirito gamyklėlė.
Evangelikų liuteronų koplyčioje buvę ir rūsiai, kur laidodavo senuosius dvarininkus. Koplyčia ir dvaras buvo susprogdinti bei sudeginti 1944-aisiais, o mirusiųjų karstai su palaikais išmėtyti. Vėliau palaikai buvo perlaidoti. Šiuo metu galima pamatyti tik buvusio dvaro bei koplyčios apsamanojusius pamatus.
Spėjama, kad Ritinės kaimo pavadinimas kilęs nuo jo teritorijoje likusių didelių akmenų, kuriuos žemaitiškai žmonės vadino „ritines“. Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka
Apipintas legendomis
J. Jogminienės teigimu, Ritinės dvaras yra buvęs turtingas, o jo šeimininkai išsiskyrė savo gerumu. Nėra aptikta žinių, kad jie būtų buvę žiaurūs ir kad kankintų savo tarnus. O apie dvaro turtus iki šiol sklando įvairios legendos, kurios turėtų sugulti numatomos knygos lapuose. Žmonės kalba, kad dvaro teritorijoje yra užkasti lobiai, kurių kažkada buvo bandyta ieškoti.
J. Jogminienė „Santarvei“ papasakojo vieną iš legendų: vienai moteriai, kuri ilgą laiką dirbo Ritinės dvare, prisisapnavo sapnas, kuriame buvo pasakyta, kur yra užkasti pinigai. Norint juos rasti, moteris turėjo vidurnaktį viena pati nueiti į nurodytą vietą; ten atkasti vieną lopetą žemės, rasti akmenį, o jį pajudinus, turėjo pasimatyti puodynė su brangenybėmis.
Pasak legendos, moteris pabijojo viena eiti, todėl puodynės nuėjo vyrai. Kai pirmieji drąsuoliai nuėjo į moters sapne nurodytą vietą, iš pradžių lyg ir gerai buvę, bet tik iki tol, kol nepajudino akmens. Tuomet esą pasirodė vienas iš dvarininkų, sėdintis šešių žirgų traukiamame vežime, kuris arklius nukreipė tiesiai į vyrus. Tokio vaizdo išgąsdinti vyrai pabėgo, po kurio laiko bandė dar kartą grįžti, bet pamatė tą patį vaizdą ir vėl pabėgo. Dar po kiek laiko bandė kiti vyrai eiti, bet jiems irgi nepavyko rasti lobio, nes pakilo labai didelis vėjas, kuris juos nubloškė į netoliese esantį vandenį.
Mokyklos kelias
J. Jogminienė prisiminė, kad anksčiau Ritinėje buvo ir mokykla, ir medicinos punktas, ir parduotuvė bei biblioteka. Deja, dabar nieko iš to nebelikę.
„Apie mokyklą yra surinkta tikrai nemažai informacijos. Yra žinoma, net kur ir kokiu laiku dirbo kokie mokytojai, kiek buvo mokinių ir panašiai“, – teigė pašnekovė.
Pagal surinktus duomenis, Ritinėje mokykla jau buvo net 1921-aisiais. Oficialiai skelbiamuose istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad Ritinės pradinė mokykla įkurta 1958-aisiais privačiame Lišniausko name, o nuo 1961-ųjų ji veikė Stefos Grabažaitės sodyboje ir ten buvo iki uždarymo. Šioje sodyboje mokyklai buvo išnuomotas kambarys klasei, koridorius ir mažas kambarėlis, skirtas gyventi mokytojai. Prie mokyklos nebuvo jokios sporto aikštelės, tik su mokinių pagalba paruošta aikštelė kvadratui žaisti ir fiziniam lavinimui. 1959–1967 m. mokykla buvo Pikelių aštuonmetės mokyklos skyrius, o nuo 1967 m. tapo savarankiška. 1972 m. uždaryta, nes buvo likę vos 4–6 mokiniai.
Vėliau, uždarius Kentaučiuose aštuonmetę mokyklą ir Dautarų dvare veikusią pradinę mokyklą Ritinės kaime, vadinamojoje Lūšės gyvenvietės teritorijoje, 1974-aisiais buvo pastatyta nauja pradinė mokykla. Joje veikė trys bendrojo lavinimo ir viena pagalbinė klasės.
Lūšės pradinė mokykla uždaryta 2004-aisiais. Ji gyvavo 30 metų. Nuo 2003 m. rudens, apsisukus istorijos ratui, ji vėl buvo tapusi Pikelių pagrindinės mokyklos skyriumi. Paskutiniaisiais metais mokėsi 8 mokiniai. Pastatas atiteko Lūšės bendruomenei.
Prie Ritinės dvaro esančiame tvenkinyje buvo salelė, kur maudydavosi ponai. Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka
Būtina branginti laiką
J. Jogminienė sakė, kad jų kaimas išskirtinis ne tik savo istorija ir legendomis, bet ir vietinių gyventojų bendryste.
„Jei kam bėda nutinka, svetimo skausmo nebūna, visi padės susitelkę. Nesvarbu, kad vakar kaimynai pykosi, bet nelaimei ištikus vienas kitam padės“, – teigė bendruomenės pirmininkė.
Pasak jos, kaime dar yra per du šimtus suaugusiųjų gyventojų, nemažas pulkelis ir vaikų. Moteris įsitikinusi, kad jų kaimas ir toliau gyvuos dar ilgus metus ir jo istorija nenugrims užmarštin.
„Labai tikimės, kad prie to prisidės mūsų knyga. Gaila tik, kad palyginus vėlai pradėjome rinkti duomenis, kad nesuspėjome pakalbinti ir užrašyti prisiminimų savo seniausiųjų šimtamečių gyventojų“, – apgailestavo pašnekovė.
J. Jogminienė patarė kitoms bendruomenėms ir kaimams branginti laiką ir suskubti užrašyti savo kaimų istorijas, ypatingai tų, kuriuose yra seni dvarai ar kiti išskirtiniai objektai.
Sveikintina iniciatyva
Apie būtinybę išsaugoti savo krašto istoriją „Santarvei“ kalbėjo ir kraštotyrininkas Algirdas Vilkas, kuris J. Jogminienei padeda surinkti istorinę medžiagą.
„Toks Lūšės bendruomenės aktyvumas ir iniciatyva yra sveikintini. Galėtų būti ir daugiau tokių bendruomenių“, – savo nuomonę dėstė pašnekovas.
Jis taip pat patvirtino, kad apie Ritinės kaimą, jo dvarą ir kitas vietas iš tiesų yra mažai istorinės medžiagos.
„Tai, ką galėjau, jau surinkau, belieka tikėtis, kad atsilieps kas nors iš buvusių gyventojų ar jų artimųjų ir pateiks vertingos informacijos“, – išsakė viltį A. Vilkas.
