Rytoj – Valstybės (Mindaugo karūnavimo) diena

Gedimino pilis. Eltos archyvo nuotrauka

Liepos 6-oji – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena. Daugiau kaip prieš septynis amžius Lietuva, priėmusi krikštą ir karūną, pasuko Vakarų civilizacijos keliu. Ji pradėjo gyventi pagal krikščioniškosios Europos idealus, principus ir vertybes.
Kunigaikštis Mindaugas sulaukė popiežiaus leidimo vainikuotis Lietuvos karaliumi (tais laikais tik popiežius suteikdavo valstybių valdovams karaliaus vainiką) ir 1253 m. liepos 6-ąją jis ir kunigaikštienė Morta užsidėjo karūnas.
Beje, tą pačią dieną – liepos 6-ąją, tik 1340 metais, mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, titulavęs save lietuvių ir rusų karaliumi bei Žiemgalos kunigaikščiu.   
2003 m. tą dieną Lietuva šventė 750-ąsias Mindaugo karūnavimo metines. Vilniuje atidengtas paminklas Karaliui Mindaugui, atidarytas Karaliaus Mindaugo tiltas, Vingio parke vyko Pasaulio lietuvių dainų šventė.
Tokie Lietuvos istorijos – senosios ir dabartinės – puslapiai, kuriuos skiria šimtmečiai.
Ką apie šalies valstybingumą ir kasmet minimą šventę mano mažeikiškiai…

Domas SIMANAVIČIUS. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Domas SIMANAVIČIUS,
studentas:
– Liepos 6-oji man pirmiausia asocijuojasi su valstybiniu himnu, o antra,  su visame pasaulyje organizuojamu Lietuvos himno giedojimu. Šioje šventėje planuoju dalyvauti ir pats. Ir mano draugai Anglijoje nežada pamiršti šios tradicijos, ir jie susibūrę giedos „Tautišką giesmę“.
Apie pačią šventę, šią Lietuvai didingą datą, diskutuoju tik su vienu draugu, o kitiems tai nėra taip įdomu –  jiems svarbiau ne pati šventės idėja, o laisva diena ar proga „kažką pašvęsti“.
Jei pats organizuočiau Liepos 6-osios šventę, į Mažeikius kviesčiau koncertuoti tautinės muzikos kolektyvus, galbūt kviesčiausi Euriką Masytę padainuoti jos įžymiąją dainą, taip pat mano šventėje turėtų būti kažkiek atrakcijų… Bet svarbiausias dalykas vis tiek išliktų Lietuvos himno giedojimas.
Kad lietuviai suprastų šios šventės reikšmę, pirmiausia vaikams ją turėtų įdiegti tėvai, o vėliau ir mokyklose, nors kažkodėl visiems šiais laikais rūpi tokie bereikšmiai dalykai, pavyzdžiui, kokio geresnio daikto įsigijimas.
Galbūt dėl to kaltas vertybių nykimas, nes seniau žmonės nebuvo tiek apkrauti įvairiausiomis technologijomis, todėl laiko galėjo skirti ir svarbesniems dalykams.

 

Fausta PETRAUSKAITĖ. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Fausta PETRAUSKAITĖ,
mitybos trenerė:
– Nesu labai didelė patriotė, kad ši diena sukeltų virpuliuką širdyje, tačiau kiekvienais metais liepos 6-ąją su savo ir dar dešimčia šeimų vykstame į turistinį žygį, kuris ir yra organizuojamas karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga, po Lietuvą.
Keliaujame po įvairiausius šalies kampelius, aplankome muziejus, kitas įsimintinas vietas. Manau, kad Mažeikiuose šios dienos proga vykstantiems renginiams trūksta informavimo, o gal ir pačių žmonių susidomėjimo.
Į klausimą, kodėl jaunimui nebeįdomios valstybės šventės, sunku atsakyti, visi suinteresuoti kitais dalykais.
Jei organizuočiau Mindaugo karūnavimo dienos šventę, ji būtų panaši į iki šiol organizuojamą: vyktų šventiniai renginiai, galbūt panašūs į Dūdų šventę, atvyktų įvairios meninės grupės, šoktų, dainuotų. Galėtų būti pastatytas spektaklis apie Mindaugo karūnavimą. Mano šventė būtų labiau orientuota į jaunimą.

 

Justina VAITALIENĖ. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Justina VAITALIENĖ,
vaikų darželio auklėtoja:
– Mano sūnaus vardas yra Mindaugas, todėl man ši šventė yra reikšmingą ir dėl to. Visada jį pasveikinu ir pati širdyje jaučiu iškilmes, nes tai tikra lietuviška šventė.
Liepos 6-oji, mano nuomone, yra svarbi ir didinga Lietuvos diena. Gaila, tačiau Mažeikiuose šiek tiek trūksta renginių, skirtų paminėti šiai valstybės dienai, nes ir taip Lietuvoje menkėja patriotiniai jausmai – daug kas išvažiuoja į užsienį, o likusiems, mano manymu, kiek įmanoma, reikėtų stengtis ir pažymėti šią svarbią datą.
Pati esu darželio auklėtoja, todėl visada minime Mindaugo karūnavimo dieną. Vaikams pasakojame apie karalių Mindaugą, kas jis toks buvo ir ką nuveikė, apie tos datos reikšmę. Tą dieną darželyje skaitome lietuviškas sakmes, mokomės eilėraštukų apie Lietuvą, mūsų trispalvę, aiškiname apie jos spalvas ir jų reikšmes.
Džiaugiuosi, kad dar ne visas jaunimas pamiršo šią džiugią dieną, pavyzdžiui, mano dukterėčia labai domisi nacionalinėmis dienomis, žino tautinius papročius, daug skaito Lietuvos istorijos tema.
Dabar jaunimui to trūksta. Kai buvau jauna, susiburdavome su artimaisiais, dainuodavome tautines dainas, pati chore dainuoju, myliu ir domiuosi daina, o dabartiniam jaunimui nelabai įdomūs tokie susibūrimai, nes jie galbūt nebemoka linksmintis…
Tikrai myliu tautišką dainą ir Lietuvą, jokiu būdu nenoriu apleisti mūsų tautinių papročių.

 

Karolis PARADNIKAS. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Karolis PARADNIKAS,
choreografas:
– Šios dienos minėjimas istoriškai siejasi su valstybe, tačiau daugeliui tai tik dar viena poilsio diena per metus. Mano nuomone, Lietuvos gyventojams širdyse trūksta to pilietiškumo jausmo ir troškimo paminėti šią dieną, patiems prisidėti prie jos organizavimo. Bet kodėl gi taip yra? Filosofiškai išmąsčiau, kad visada žmonės mėgsta, prisideda ir pripažįsta tai, kas jiems patinka, ką jie teigiamai vertina. Šiuo atveju, daugelis piliečių nusistatę prieš valstybę, kaltina valdžią dėl blogo gyvenimo sąlygų, tokiu atveju ir valstybinė diena nebetenka savo šventinės dvasios. Juk pagalvojus jokio karaliaus mūsų šalis neturi, tai kai kurie švęsti to, kas realybėje neegzistuoja ir tiesiogiai jų neliečia, nemato prasmės.
Turėdamas galimybę organizuoti renginius šią dieną… Kažkodėl galvoje iš karto kyla mintis, kad surengčiau šventę visiems Mindaugams, nors iš tiesų, tai nei jų gimimo, nei vardo diena. Galbūt tai šiek tiek klaidina ir atitolina nuo tikrosios šventės prasmės – džiaugtis ir didžiuotis, kad kadaise turėjome karalių Mindaugą, kuris nepristigo ryžto ir galios sujungti atskiras žemes ir pavadinti jas Lietuva.

 

Adelė CHOLODINSKIENĖ. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Adelė CHOLODINSKIENĖ,
Mažeikių muziejaus direktorė:
– Ši diena man asocijuojasi su valstybės įkūrimu. Kyla pasididžiavimas, jog turime savo valstybę, kadaise turėjome Karalių ir kad metuose yra tokia diena, kai galime prisiminti svarbius Lietuvai istorinius įvykius bei papasakoti apie juos jaunimui. Man tai viena gražiausių valstybės švenčių.
Žinoma, kad ši šventė gyvuotų, esančius papročius reikia skiepyti ir jaunajai kartai. Renginius, paminėjimus, susijusius su liepos 6-ąja, reikia pateikti patraukliai, kad sudomintų, nes prievarta niekuomet nepalenksi jaunimo. Galbūt tiktų ir įvairios istorinės parodos. Kaip tik muziejuje eksponuojama paroda, susijusi su krašto bei valstybės istorija, jos susikūrimu, galime sakyti, kad tai tinka ir Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventei, valstybinei šventei.
Ir svarbiausia, jaunimas vis dėlto domisi. Dvejojau, ar patrauksime jaunuolių dėmesį, tačiau dabar įsitikinau, kad karta smalsi: ateina ir vieni, ir būreliais, užsuka netgi grįžę studentai. Ne kartą gali pamatyti tą patį veidą. Net vasaros laikotarpis to susidomėjimo įtakos nesumažino.
Galbūt kai kam liepos 6-oji ir atrodo nesvarbi šventė, nes neturime karaliaus, o pasidžiaugti galime tik tuo, kad turime ilgesnį savaitgalį, tačiau taip mąsto juk ne visi.
Normalu, kad šventės tradicijos dar neįsišaknijo, tam reikia laiko, juk šventė pradėta švęsti visai neseniai, o tradicijos taip lengvai neįsigali, tam gali prireikti dešimtmečio ar net dviejų. Kasmet vis labiau prisidėdami, atsivesdami savo vaikus, anūkus į minėjimo renginius mes puoselėjame šią šventę ir auginame kartą, kuri bus pilietiškesnė, iniciatyvesnė ir brangins tokias dienas bei patys prisidės prie jų organizavimo. Juk jeigu viskas įvyktų staigiai ir masiškai, tai būtų dirbtina, o tik natūraliai prigijusios tradicijos gali turėti tąsą bet kokio amžiaus žmonių, taip pat ir jaunimo   širdyse.

 

Juozapas MAŽIKAS. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Juozapas MAŽIKAS,
pensininkas:
– Apie šią svarbią Lietuvai dieną žinau, ir ji man svarbi. Didžiuojuosi, kad mes, lietuviai, turėjome savo karalių Mindaugą. Gaila, tačiau dėl savo amžiaus jau nebegaliu dalyvauti renginiuose, skirtuose paminėti šiai dienai, nors seniau pasidomėdavau, tačiau gyvenau sunkiai besiverčiančioje šeimoje, o galų gale ir laikmetis buvo toks, kad nelabai galėdavome tokių švenčių švęsti…
Jei pats rengčiaus paminėti Valstybės dieną, greičiausiai tai daryčiau su savo artimaisiais – palygintume praeitį ir dabartį, pabendrautume.

 

 

Stanislava SOVIENĖ. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Stanislava SOVIENĖ,
Gabijos gimnazijos istorijos mokytoja:
– Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventė – tai Lietuvos valstybės diena, kada susikūrė mūsų valstybė. Nors žinoma, kad būtent tos vienos dienos neužteko susikurti valstybei. Šis procesas buvo daug ilgesnis ir buvo įdėta daug pastangų, kol tikslas – valstybės sukūrimas – buvo pasiektas ir žemės buvo suvienytos. Europa, jau anksčiau suteikusi krikštą Lietuvai, pripažino ją kaip valstybę. Na ir Mindaugas, kaip stipri asmenybė, prisidėjo prie šio proceso, buvo pagrindinis iniciatorius, taigi šią svarbią dieną ir minime jo vardu. Galbūt galėtume pažvelgti ir į gilesnes šaknis, kitus valdovus iki Mindaugo, tačiau Lietuva tuomet dar nebuvo raštinga, todėl neturėdami  konkrečių įrodymų nieko negalime teigti.
Iš visų valstybingumo dienų: Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, man liepos 6-toji  yra pati reikšmingiausia. Būtent todėl, kad čia buvo pradžia, prasidėjo mūsų, kaip šalies, istorija.
Žinau, kad Lietuvoje vyksta Dainų šventė, kuri dėkingai sutampa su šia valstybine švente. Visi pasaulio lietuviai tos dienos vakare gieda mūsų šalies himną… Tačiau pasidomėjusi renginiais mūsų rajone žvelgiu labai skeptiškai – vyksta vienintelės sporto varžybos.
Juk vasarą galime atšvęsti linksmiau: suburti meno kolektyvus, sugalvoti įvairių atrakcijų, tokių kaip balionų leidimas, muzikavimas, įvairūs žaidimai, kad į renginį ateitų šeimos su vaikais. Tuomet ir tradicijos bei žinios būtų perduodamos jaunajai kartai.
Reikėtų iniciatorių, kurie dirbtų iš „dūšios“ ir pastūmėtų  imlų bei pozityvų jaunimą tęsti tradicijas ir pajausti tą pilietiškumą. Galiausiai tikiu, kad susibūrę žmonės pajustų ta vienybę, tą valstybės dvasią savyje, bendrumo jausmą ir labiau vertintų šią šventę, suprastų jos esmę ir iš tiesų džiaugtųsi tuo, kad yra lietuviai, o ne tik todėl, kad turi dar vieną poilsio dieną…
Kalbėjosi
Živilė DAMULYTĖ,
Rytis SAVICKIS.

6 Atsakymai į “Rytoj – Valstybės (Mindaugo karūnavimo) diena”

  1. Baron Münchausen von Bugenen parašė:

    Nelabai, bet gerbiu tuos, kurie jausdami meilę Mūsų Tėvynei Lietuvai be kitokio nusistatymo giedojo Tautišką giesmę Liepos 6–ąją. Aš irgi, bet man sunku, labai sunku giedoti su kolaborantais. Vienas mano pažįstamas sakė, negiedojo Tautiškos giesmės, nes šiuo metu turi kitus jausmus ir vadovaujasi savo bloga nuojauta. Jis nors ir nekvietė juo pasekti – tai jo asmeninis nusistatymas, jo asmeninis protestas dabartinėse krizinėse aplinkybėse ir aš jį pateisinu. Jis manė, kad giedodamas Tautinę giesmę kartu su tautos engėjais ir išdavikais, kurie viešai savo dirbtinėmis ir ugningomis kalbomis, demagogiškomis ir ciniškomis kalbomis kviesdami giedoti visus Lietuvos miestų aikštėse jie taip tik save ir savo klaną arba uošvienę reklamuoja. Jie vaidina taip, lyg tauta jiems yra svarbi tik tam, kad įsilieti į ją, po to įtakotų ir išnaudotų patiklius ir naivius žmones. Jie veda mus į jų kuriamą sunkią „ekonominę vergovę“. Jie vienija mus ne gerovei ir ne teisingumui siekti, bet kad įtikintų, kad reikia „susitaikyti su neišvengiama vergiška realybe, vergo dalia“, palikti viską taip kaip ir buvo, kaltinti tik save, paklusti, o ne uždavinėti nepatogius klausimus neosovietiniam elitui. Jie jau dabar kalba apie artėjančią naująją Europos krizę ir perša mums mintį, kad jos smūgius „vieningai“ reikės priimti prastuomenei vardan tos Lietuvos ir elito gerovės“, tik vargšams ir pensininkams, nes jie patys kalti, kad yra tokie nevykėliai, tokie ubagai, nes turtingieji ir įtakingieji yra ekonomikos garantas ir todėl „turi būti prastuomenės globojami“. Jie kliedi apie vieningą nedesovietizuotą teisinę valstybę, kurioje teisiami tie – kuriuos jie nusprendžia nuteisti, o ne tie, kurie yra kalti ir perša mintį, kad „oligarchinės teisės valstybėje jiems turi visi paklusti“. Jie pasinaudos mūsų vienybe tam, kad apgintų nusikaltėlių ir neatskleistų pedofilų valdomą šalį, sugniaužtų mūsų likimus dar tvirtesnėse savo rankose taip, kaip jau yra padarę Dainuojančios revoliucijos laikais: suvienijo mus, kad mūsų broliai ir seserys aukotų savo gyvybes už laisvę, o patys tuo pat metu kūrė planus kaip savo tautą apvogti, apgauti ir kaip žiauriai jie mus išnaudos ir engs laisvoje Lietuvoje. Jis norėjo prisijungti prie viso pasaulio lietuvių iniciatyvos giedoti vienu metu tautinę giesmę, jei šioje iniciatyvoje būtų uždrausta viešai pasisakinėti dabartiniams „kvazipseudolyderiams“, korumpuotiems uzurpatoriams ir iškreipto teisingumo budeliams ir jei tauta būtų vienijama padėti artimui, vargšui, jei teistų nusikaltėlių ir pedofilų valdomos šalies ir tai slepiančios valdžios atstovus. Aš giedojau, o jis tik pagarbiai žiūrėjo į žmones, kurie tą dieną giedojo himną su mintimi apie tautos vienybę ir negalvojo apie valdžios išgamas ir antžmogius, bet ir aš iš savo galvos minčių neišmesiu minties nujausdamas, kad valdžios ištroškę liaudies kraugeriai kilniomis mūsų idėjomis vėl pasinaudos, nesvarbu, kad mano draugas negiedojo aikštėje kartu jais. Jis negiedojo Tautiškos giesmės, nes giedojo KGB rezervistai – kurių dauguma yra neaiškios seksualinės orientacijos atstovai ir pedofilai, kurie buvo ištikimiausi Centro Komiteto ir jo KGB tarnai, nes bijojo patekti į kalėjimus už savo tuo metu labai smerktinus iškrypimus, kadangi juos kriminaliniai nusikaltėliai tiesiog „sudorotų“.

  2. Vardas (privalomas) parašė:

    geriau duotumet foto apie krusa ir skvala.baisu buvo

  3. Vardas (privalomas) parašė:

    SVIESUS TAS RYTOJUS SANTARVEI

  4. Romualdas Šliogeris parašė:

    Mindaugo karūnavimo diena žemaičiams neturėtų būti šventė. Už karūną Mindaugas užrašė kryžiuočių ordinui Žemaitiją. Tai tas pats, kas lietuviams švesti Ribentropo – Molotovo paktą, Lietuvos pardavimą sovietų sajungai. Deja Mindaugas ne vieną kartą puolė Žemaitiją.

    Šiaip man nelabai aiški Lietuvos kunigaikščių tapatybė. Žemaitiją Jogaila pardavė 1 kartą, Mindaugas du kartus, O Vytautas net 4 kartus. Tai ir yra didžiausias įrodymas, kad Lietuviai ir Žemaičiai ne viena tauta. Pasaulis neturi analogų , kad parduotu dalį savo tautos 7 kartus. Sveiko proto supratimu šitai turėjo daryti ne tos pačios tautos žmonės. Arba Lietuvos kunigaikščiai ne lietuviai. Kas gali būti tikėtina. Arba jeigu tai darė lietuviai tai LDK valdytojus turėtume pripažinti Lietuvių tautos genocido vygdytojais. Žemaičiams šitie valdytojai žalą darė tik iki 1410m. Žemaičiams išsikovojus dalinę nepriklausomybę, šitie LDK valdininkėliai užsiėmė Lietuviu tautos genocidu, tiktai juos paversdami baudžiauninkais. Lietuvos kunigaikščiai savo statutais žemės pirkimo teisę suteikia tik litvinams ir Lenkams. Ko pasėkoje Lietuvių tauta tampa baudžiauninkais. Ir tik Žemaičių atstovų pastangų dėka, žemaičiai gauna privilegiją žemės pirkimui. Todėl reikalinga gili analizė, kas jie ir kodėl jų toks požiūris į Lietuvius ir Žemaičius. Bijau kad neivyktų, – kai šimtmečius garbinami“didžiavyriai“ pasirodys didžiausiais nusikaltėliais Lietuvių tautai.

  5. aha parašė:

    kazkas Santarveje nesuvokia, kas yra internetas.Ir išvis nesuvokia

  6. Komentatorius parašė:

    Ji šiandien.
    Rytoj bus vakar.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto