„Mažeikių krašto paveldas ir vanduo“ – taip vadinasi Mažeikių muziejuje praėjusią savaitę pristatyta Sigito Strazdausko fotografijų paroda. Jo darbuose originaliai sujungti gamtos bei kultūros objektai – architektūros paminklai, piliakalniai ir juos atspindintis vanduo: upės, ežerai, tvenkiniai ar net… balos po gausaus lietaus.
Įgyvendino per dvejus metus
Fotografijų paroda bei jos katalogas papildė renginių, skirtų Tarptautinei paminklų ir paminklinių vietovių apsaugos dienai, ciklą.
„Visada mėgau vaikščioti su fotoaparatu po gamtą, įamžinti jos besikeičiančius vaizdus. Man patinka vanduo. Vandens paviršius keičiasi beveik su kiekvienu kadru – gali būti ramus, o po akimirkos – banguojantis, dar po akimirkos – skaidrus, paskui – tamsus ir baugus.
Šis projektas, galima sakyti, yra labiau Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiosios specialistės Rūtos Končiūtės-Mačiulienės sumanymas – žinodama, kad mėgstu fotografuoti vandenį, ji ir pasiūlė įgyvendinti tokią idėją. O aš su malonumu sutikau“, – pasakojo parodos autorius.
Darbas prie šios parodos truko apie dvejus metus. Iš pradžių buvo viena mintis, vienas matymas, bet pavyko surasti daugiau tokių objektų iš rajono paveldo, šalia kurių buvo ir vandens. O ten, kur jų nebuvo, pagelbėjo besikeičiantys metų laikai, liūtys, balos. Taip pamažu išsiplėtė nuotraukų ir jose įamžintų paveldo objektų sąrašas, parodoje šiuo metu eksponuojama dvidešimt S. Strazdausko darbų, kataloge jų – dvigubai daugiau.
Lėmė ir vandens būsena
S. Strazdauskas pažymėjo, kad kiekvienas įamžintas objektas, kiekviena nuotrauka jam yra įdomi, tačiau labiausiai patiko fotografuoti prie Viekšnių vandens malūno. Dėkingas statinys – iš kur beateitum, iš kur besistengtum „pagauti“ vandenį, kad ir kokiu paros metu tai darytum, malūnas visada atrodo puikiai. Ne veltui parodos kataloge – net trys malūno nuotraukos.
„Darbai užsitęsė ir dėl vandens. Vienur reikėjo jo skaidrumo, kitur – laukti potvynio. Vienuose kadruose – ramumos, kituose – bangelių… Pavyzdžiui, fotografuojant Stulpino malūną, reikėjo, kad Venta būtų šiek tiek nusekusi. Įdomu buvo fotografuoti piliakalnius – juos įamžinti nėra sunku, tačiau, kai užduotis susieta su vandeniu, tenka sukti galvą, iš kurios pusės prieiti, privažiuoti, kokį maršrutą pasirinkti… Taip gimė nuotraukos su Rimolių, Gyvolių piliakalniais. Kaip pavojingiausias įsiminė Vadagių piliakalnis – ieškodamas gero rakurso gana toli nuo jo nuslydau“, – pasakojo fotografas.
Prie kai kurių paveldo objektų teko ir valtimi prisiirti, ir pilotų Rimanto Gramo bei Vidmanto Macevičiaus pagalbos prašyti. S. Strazdauskas sakė, kad šiems vyrams tik reikėjo pasakyti, kokia yra idėja, ką norima išgauti, ir jie mielai sukdavo ratus virš pageidaujamo objekto. Taip gimė Renavo piliakalnio, Plinkšių ir Dautarų dvarų, Sedos vandens malūno nuotraukos.
Katalogas – kaip gidas
Parodos „Mažeikių krašto paveldas ir vanduo“ katalogu galima naudotis ir kaip kelionės gidu po gražiausias mūsų krašto vietas – čia ir piliakalniai, ir bažnyčios, ir vandens malūnai, ir dvarai, ir mažeikiškiams puikiai žinomas geležinis tiltas per Ventą.
žinomas Mažeikių fotomenininkas Jonas Strazdauskas.
„Dirbti buvo įdomu. Ir pats suradau tokių vietų, kurias galime drąsiai pristatyti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio turistams, istorijos mėgėjams. Mane sužavėjo Dapšių piliakalnis. Jis apsuptas tvenkinių – atvažiuojant nuo Ruzgų galima pamatyti daug užburiančių vaizdų, ypač rudenį. Be to, vaizdai keičiasi vos ne kiekvieną dieną – pagal metų ar paros laiką“, – pasakojo S. Strazdauskas.
Gražų vaizdą prie Vadagių piliakalnio Sigitui padėjo rasti Sedos seniūnė Audronė Dipševičienė – nuo gal 15 metrų skardžio atsiveria tekanti upės kilpa, šalia – tankus miškas.
Liko daug gražių kadrų
Dėl vietos stokos liko daug neparodytų kadrų. Fotografo teigimu, tokius paveldo įamžinimo projektus galima tęsti ir tęsti.
„Tą vandens ir paveldo ciklą galima tęsti laukiant motulės gamtos dovanos – juk tas pats sniegas ar rūkas irgi yra vanduo. Manau, kad darbo čia yra dar mažiausiai penkeriems metams. Ir minčių yra įvairių“, – kalbėjo S. Strazdauskas.
Jo teigimu, norint kažką gero padaryti, neužtenka ateiti vieną kartą ir spragtelėti mygtuku, reikia į tą pačią vietą grįžti ne kartą, visiškai kitaip ji atrodo kečiantis apšvietimui, metų laikui.
Istorikas Povilas Šverebas, pristatydamas parodos katalogą, jo įžangoje pažymėjo: „Sigito Strazdausko per vandens prizmę užfiksuoti Mažeikių rajono kultūros paveldo objektai pirmiausia nustebina, nes atskleidžia netikėtus jo estetinius rakursus. Po to verčia susimąstyti bei matyti ne tik objektą, bet ir tai, ką jis slepia savyje. Tikėkime, kad S. Strazdausko nuotraukos padės atrasti tai, ko dar nepraradome, kuo mūsų krašto paveldas gali stebinti mus ir svečius.“
Fotografija nebepaleidžia
Fotografija S. Strazdauskas domėjosi nuo šešerių metų, tuomet jo tėvas, žinomas Mažeikių fotomenininkas Jonas Strazdauskas Naftininkų kultūros centre vedė fotografijos būrelio pamokas. Tada Sigitas pirmą kartą į rankas ir paėmė fotoaparatą „Zenit“.
Vėliau fotografija buvo kiek pamiršta, o, kai Vilniuje Sigitas įgijo fotografo technologo specialybę, ji vėl sugrįžo į mažeikiškio gyvenimą – šešiolika metų jis dirbo „Santarvės“ fotografu, ir, nors darbą vėliau pakeitė, fotografija S. Strazdausko nebepaleido.
„Dabar labiau koncentruojuosi ne į miesto gyvenimą, o į gamtą. Jos apsuptyje visada jaučiausi gerai, buvimas gamtoje man prie širdies. Tad ir šis projektas, be abejonės, suteikė didelio malonumo“, – sakė darbų autorius.
Tai jau vienuoliktoji S. Strazdausko personalinė paroda: pirmoji (be pavadinimo) buvo eksponuojama Mažeikių viešojoje bibliotekoje, antrąją, pavadintą „Debiutantais“ ir pasakojusią apie Mažeikių futbolininkus, mažeikiškiai galėjo apžiūrėti ten pat. Viena iš Sigito parodų buvo surengta Baltarusijoje, o naujausia paroda „Akimirkos“, kurioje gausu gamtos vaizdų, padedant fotomenininkui Raimondui Puišiui, šiuo metu keliauja po Kauną ir Kauno rajoną.
Nuotr. iš Savivaldybės administracijos ir asmeninio archyvų
