Sąjūdžio 25-mečiui skirtas minėjimas Seime. Džojos Barysaitės (ELTA) nuotr.
Pirmadienį įvykius, susijusius su Lietuvos Sąjūdžio 25-mečiu, Vilniuje stebėjo Mažeikių sąjūdžio tarybos nariai ir aktyvesnieji sąjūdininkai, – iš viso 15 žmonių. Su jais kartu važiavo ir Nepriklausomybės Akto signataras, dabar viekšniškis Klemas Inta.
Apie tai, ką mažeikiškiai pamatė sostinėje, kaip keitėsi Sąjūdis per tuos metus, kokias problemas jis sprendžia šiandien, ką apie Sąjūdį galvoja ji pati, paprašėme mintimis pasidalinti Mažeikių sąjūdžio tarybos pirmininkę Ireną Ruginienę.
– Viskas, kas vyksta Lietuvoje, aktualu ir mažeikiškiams. Įsiminė profesoriaus Vytauto Landsbergio, Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo, profesoriaus Romo Pakalnio, rokiškietės sąjūdininkės mintys, taip pat profesoriaus Vytauto Radžvilo programinė kalba Mokslų Akademijoje.
Jau anksčiau internetinėje spaudoje įsidėmėjau gabų protingą jaunuolį Vytautą Sinicą, jo kalba taip pat viltingai nuteikė.
Būtina atskirti du dalykus. Tegu niekas net nesitiki iš mano lūpų išgirsti, kad nusivyliau ar nevertėjo Sąjūdžio kurti. Tos blogybės, kurias įvardijame šiandien, jokiu būdu neužbraukia Sąjūdžio tikslų ir idėjų.
Sąjūdininkė iš Rokiškio rajono tarsi apibendrino visus skaudulius – subūrėme, sukūrėme, padarėme, atstatėme. Tada. Šiandien gražiame Lietuvos kampelyje tuščia – nėra mokyklos, nėra sodybų su vaikais ir gandrais, nėra darbo, jaunimas emigravęs, o dvaras nyksta…
Kaip sąjūdžio žmogus prašau – neapsikęskime, jei mūsų, paprastuolių, varguolių ar dar kokių tokių kaip „iš Žygaičių kaimo“, … jau pradedama visiškai nebegerbti kaip žmonių, kitąsyk mums įžūliai viešai meluojama. Melo visuomenėje mes jau kartą gyvenome, negrįžkime į tokius laikus. Neparsiduokime patys ir nenupirks.
Laisve naudokimės atsakingai. Koks tikras šeimininkas stengiasi vardan neaiškaus, bet greito pinigo parduoti viską, ką tik įmanoma?.. Šita žemė ir šitas vanduo priklauso mūsų vaikams, o mes jiems paliekame kol kas tiktai skolas…
Mažeikių sąjūdžio tarybos pirmininkė Irena Ruginienė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Asmeniškai man be galo skaudu dėl Lietuvos valstybėje žūstančios ir naikinamos dargi valstybine įvardytos gimtosios kalbos. Išvažiuoja gyventi svetur šitiek jaunų žmonių, kokia kalba jie bekalbės, ta prigimtine, natūraliąja? Apmaudu, kai išgirstu, jog lietuvių kalba išgyvena klestėjimo laikotarpį. Net įstatymo, reglamentuojančio apsaugos dalykus, savo laisvoj respublikoj nesugebame priimti, vis nespėjame dėl labai svarbių, labai jau prioritetinių darbų, todėl kadencija po kadencijos taip ir gyvenam pagal apgailėtinai beviltiškai pasenusį 1995 m. priimtą Valstybinės kalbos įstatymą. Vadinasi, kertiniai, tautiniai dalykai mums ne prioritetas.
Pagarba Lietuvių kalbos komisijai, kol savo principų neišduoda ir gina kalbą kaip kokie sarmatai.
Tačiau negi verslumo Lietuvoj būtų mažiau, jei nebūtume apsikarstę tais angliškais užrašais, kurie apsidraudėliškai pavadinti prekių ženklais. Ir tie prekių ženklai galėjo rasti sau vietos tikrai ne vien lietuvių kalbos sąskaita. Kiekvienoj šaly yra savo taisyklės, kurių verslas paiso, prisitaiko.
Sąjūdžio žmonėms šiandien rūpi ne tiesioginė politika, mums rūpi jos padariniai. Nevalia išduoti didžiausių vertybių, vardan europėjimo ir globalizacijos atsisakyti šeimos, papročių, tradicijų ir moralės.
Pats didžiausias mūsų valstybėje turi būti žmogus. Pirmiausia – mažas žmogus. Vilniuje būdama išgirdau, kad vaikų darželiuose jau registruojami tėvai ne kaip šeima, kurią sudaro tėvas ir motina, o kaip tėvas 1, tėvas 2… Jei taip tikrai yra, vadinasi, tai jau toks mūsų kelias į Europą?.. Kodėl?
Valstybės suverenas yra tauta. Tai ne mums reikia nurodinėti ir teikti ES reikalavimus, nuolat tampytis, temptis iki jų ir amžinai tobulėti… Tegu Europa mus myli ir gerbia tokius, kokie esame, jei tai tikrai suverenių valstybių klubas, į kokį kitados rašėmės. Tiesa, vieni entuziastingai, kiti dėl alaus butelio, bet visi…
Ką reikia daryti? Dvasinį žmogaus stuburą tiesint, o tai vėl ima lenktis. Atgimimo pradžioje, 1988 m. liepos 9 dienos mitinge poetas Sigitas Geda liepsningai, kaip tik jam, pranašui, būdinga, ragino susirinkti „tautos ženklus“ – savo vėliavas ir paminklus.
Tai susiskaičiuokime, kiek šiandien dar liko požymių garbingos istorinės tautos… Rytoj bus per vėlu.
Ko gero, kiekvienoj sąjungoj taip… O gal bijosit parašyt, kad profesorius V. Radžvilas šiandien vejamas iš VU katedros dėl per mažai rodomo entuziazmo toms europinėms vertybėms?
Prisiminkim Sąjūdžio šūkį – „Tik nereikia mūsų gąsdinti!“ ir patys savęs nebijokim.
Dažniausiai kalta net ne toji reikalaujanti, pati aukso veršį garbinanti Europa, o mūsų sovietinis mentalitetas, uoliausiai tarnauti liepiantis mūsų nuolankumas.
Sąjūdį įkūrė intelektualai, filosofai, toji sukoncentruota mintis tarsi branduolinė energija išsprogdino imperiją.
Pirmadienį susirinkom dauguma tie patys žmonės, tiktai jau po 25-erių metų. Keistas jausmas toje salėje, atrodo, sustojo laikas, nes iš pirmo žvilgsnio kaip ir niekas nepasikeitė pačioj aplinkoj, o ir žmonės – įdėmiau tik stabteli žvilgnis, ir išvysti tokią pačią šypseną, tą pačią šilumą, kuri ir įvardijama sąjūdžio stebuklu.
Prieš keletą metų parengiau spaudai faksimilių rinkinį – knygą apie 1988–1991 metus mūsų rajone. Tai nėra mano asmeniniai prisiminimai, tiksliau – jų labai nedaug. Tai tiesiog knyga apie mokytojų, žaliųjų judėjimą, Darbininkų sąjungos, kitų organizacijų kūrimąsi ir veiklą, rajono komunistus, žemdirbius, komjaunuolius, Sausio 13-osios įvykius ir Baltijos kelią – viską, ką išsaugojau iš anuometinės oficialiosios ir sąjūdžio spaudos. Tai ganėtinai objektyvu ir galėtų būti naudojama kaip istorijos šaltinis mokykloms, nes apie tą metą nieko kaip ir neminima. Kadangi dabar tokiems dalykams nėra pinigų, šis mano darbas tebėra rankraščiuose. Aš manau, kad ateis laikas, ir kam nors pasirodys svarbu, o kol taip neatsitiko, tikiuosi, kad rankraščiai nedega. Kas reikalinga, padariau, jaučiuosi galinti padėti tašką.
O mūsų rajone vykdoma labai konkreti ir ryški patriotinė veikla. Viena kryptimi – istorinės atminties. Supraskim, kad tie patys sąjūdininkai taip pat yra šauliai, politiniai kaliniai, tremtiniai. Pasigendate konkretaus sąjūdžio? Petras Steponavičius, Stasys Kazlauskas, Bronius Petkus, Pranas Trakinis, Irena ir Alfonsas Degučiai, Irena ir Albertas Ruginiai, Irena ir Zigmas Reivyčiai, Teofilis Januškevičius, Regina Stonkuvienė, Jonas Vaičius, Antanas Poškus, Petras Rakštys, Genutė Jokubauskienė, Zita ir Vytautas Kryževičiai. Iš viso dabartiniame sąjūdyje yra apie 30 žmonių. Kol sąjūdžiui vadovavo Antanas Poškus, kalbas prie paminklų girdėdavom ir Sąjūdžio vardu, dabar atrodytų gan keistai, jei vienoj paminklo pusėj stovėtų Ruginis su vėliava, o kitoj – laikytų vėliavą Ruginienė… Mes esam viena gyva, šilta, draugiška ir visiems atvira bendruomenė.
Kitas dalykas. Aš manau, kad kiekvienas sąjūdis gimsta („visuomenė sujuda“) dėl konkrečių dalykų, o dabartiniai Mažeikių sąjūdiečiai yra žmonės, aktyviai prieš 25-erius metus dalyvavę tuose politiniuose verpetuose, politinės sistemos virsmo sūkuriuos.
Garbė būtų tiems, kurie, buvę aktyvūs tuomet, ir šiandien ryžtųsi imtis panašios atsakomybės, tačiau pati manau, kad kiekviena karta turi savo šauklius.
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai mitinge Vingio parke 1988 m. liepos 9 d. Virgilijaus Usinavičiaus (ELTA) nuotr.
Kažin kodėl mūsų Zigmutis nekalbėjo tenais toje Mokslinčių akademijoje Vilniuje, bet tik sėdėjo ir murksojo? Galėjo gi papasakoti, kokių šposų mažeikiečiams yra prikrėtęs. Ar tiesa, kad labai oligarchu tapt norėjo tas Dubnos bachūrėlis arba kaip bombačką kūrė, kūrė Blogio imperijai savo vardu, bet nepasisekė ir buvo išfutbolintas atgalios į Lietuvą čia vandenį drumsti ir paikas žuveles gaudyti? Bet žmonės pasakoja, kad rubuiliai nelabai kibo – tik blizgės Varduvoje. Kiek žinau, pirmoji Carj Bomba vadinosi „Ivanov’u“, o antroji turėjusi būti pavadinta „Zigmučiu“ ar kaip nors kitaip, net nebepamenu? Gal jūs geriau žinote?
Pirma gal reiktų sulaukti tikros, neiškraipytos Antrojo pasaulinio karo istorijos, o tik po to laukti Gorbio „perestroikos“ judėmo tikros istorijos pateikimo ir prastuomenei, kurios, manyčiau, gali tekti dar ilgai laukti, jei ir toliau bolševikų Centro Komiteto anūkėliai taip viešpataus kaip iki šiolei, ypač Mažeikiuose. Na, Bugeniuose gal šiek tiek padėtis geresnė – prolietuviškesnė, proeuropietiškesnė gerąja prasme, o ne ta – Juvenalinės justicijos prasme. Žinoma, mažais žingsneliais jau artėjama lik buvusios tikrovės atskleidimo sąžiningesnių ir drąsesnių istorikų veikaluose. Vieną iš tokių drąsuolių paminėčiau Joachim Hoffmann’ą ir jo kapitalinį Antrojo pasaulinio karo istorijos veikalą – „Stalins Vernichtungskrieg 1941-1945. Planung, Ausführung und Dokumentation“. Žinoma, tokios knygos pasirodymas, manyčiau, Mažeikių ponams-draugams nelabai patiko, bet nieko nebepadarysi, nebeužtvenksi Ventos tekėjimo į Baltiją, kaip Šerkšnės į Ventą. Knygynuose yra jo vertimas, kuris lietuviškai išguldytas vadinasi – „Naikinamasis Stalino karas 1941-1945“. Šiaip jau galėtų kas nors, koks nors drąsuolis, kaip tas Joachim’as parašyti ir kokį tai „Mažeikių ponų-draugų alinamąją kovą su niekaip nedegraduojančia, kaip jie norėtų, sąmoninga ir kritiškai, logiškai mąstančia prastuomene“ irgi istorinį veikalą arba politinį romaną, politinį-bolševikinį prichvatizacijos romaną su erotikos, primityvaus sekso, pigaus alaus, „Ledo“ arba „SOS“ vodkės ir kompartdraugų meilužių bei kažkelintų žmonų pričendalais.
I.Ruginienė: „Kadangi dabar tokiems dalykams nėra pinigų, šis mano darbas tebėra rankraščiuose. Aš manau, kad ateis laikas, ir kam nors pasirodys svarbu, o kol taip neatsitiko, tikiuosi, kad rankraščiai nedega. Kas reikalinga, padariau, jaučiuosi galinti padėti tašką.“
Klausimas: kodėl tokiems dalykams nėra pinigų? Juk tai mūsų istorija, labai garbinga istorija, padėka autorei, kad atliko tokį prasmingą darbą, tai būtų paminklas visos Lietuvos sąjūdžio paprastų skruzdėlių triūsui. Keista, kaip taip – nėra pinigų… Beje, neseniai skaičiau atsitiktinai į rankas papuolusį jaunos „rašytojos'“ romaną pavadinimu „Stambulo mimoza“. Tikras grafomanijos etalonas! O ir temos kokios: lesbijiečių meilė, užgimstanti alkoholinio proto užtemimo būklėje, svingerių klubų lankymas (kaip įprasta buitinė rutina), dar kitokios nesąmonės – be skonio, be talento, be lietuviškos taisyklingos kalbos. Pasižiūrėjau – romaną išleido Kultūros ministerija savo lėšomis (mūsų visų lėšomis). O štai Sąjūdžio istorijai institucijos lėšų neturi…
Galima įvairiai traktuoti Sąjūdį ir jo ištakas. Tačiau mano karta Sąjūdį matė, kaip galingą paprastų (ne tik filosofų ir intelektualų iš Vilniaus) Lietuvos žmonių taikų sukilimą prieš neteisybę, rusifikaciją, melą, Tikėjimo niekinimą ir kitas niekšybes, kurios vešėjo sovietmečiu. Tai buvo tyras žmonių troškimas gyventi geriau, doriau, savarankiškai, prasmingai, puoselėti savo kalbą, kultūrą. Tauta atbudo. Nors ne visi buvo tai idėjai pasišventę, daugelis jau tada ruošėsi, pasinaudoję situacija, pirmiausia nusigvelbti iš yrančios ekonominės sistemos kuo riebiausią kąsnį. Tiek to… Vis dėlto Lietuvos Nepriklausomybė buvo atkurta. Atkurta idealistų pastangomis ir net gyvybių kaina. Ką su Lietuva padarė mūsų išrinktieji, ką su ja daro dabar – kitas klausimas. Tačiau tuo pat metu ir klausimas nepatenkintiems piliečiams – o kas gi tuos valdžiažmogius, tokius grobuonis, į tą valdžią išrenka? Argi ne mes? Pažįstu rajonuose puikių, taurių žmonių, anuometinio Sąjūdžio pirmeivių ir vadovų, ir vis suku galvą, kodėl nė vienas iš jų nė karto nebuvo išrinktas į Seimą? Gal dabar nereiktų Žygaičiams ir kitiems pasmerktiems Žemaitijos rajonams ruošti technikos blokuoti kelius prieš mūsų žemės įsčių siurbėles?
Irenai Ruginienei – didelis ačiū ir stiprus rankos paspaudimas. Jos mintys – stipriausios ir esmingiausios iš tų, kokias girdėjau šventinių minėjimų metu.
Pries 25 metus,mes buvome vieningi,tada niekas tarp musų nezinojo ir negalvojo,kad savi pataps didesniais niekšais nei okupantai.
viskas čia kaip Dievo žodis pasakyta teisingai: nepasiduokim apgaudinėjami, spaudžiami, mes ir toliau tutime išsilaikyti ir būti vieningi. Tegu Sąjūdis vėl rodo teisingą ir tiesų kelią. Kitaip nieko nebus.
Pirmiausia tai „Perestroikos“ judėjimas buvo įkurtas Gorbio pavedimu ir aprobuotas, nors ir nenoriai, LK(bolševikų)P Centro Komiteto. Šiaip jau tam reikalui buvo numatytas Talinas ir su KGB ryšių turėjęs Savisaras, todėl tą judėjimą įkūrė Gorbis, o tik vėliau jis buvo Lietuvos patriotų iš jų paveržtas. Savisaras buvo patikimesnis Kremliui ne tik dėl žmonos, bet ir dėl KGB. Jauni lietuvaičiai, aktyvūs komjaunuoliai, buvo kviečiami pasimokyti, kaip organizuoti tokį, Gorbį palaikantį judėjimą, slepiant nuo senių LKP CK ir LTSR Mokslų akademijoje, todėl seniai ir vijo lauk iš salės jaunimą tiesiog klykdami, kaltindami net antisovietine vaikla ir Sovietų Rusijos išdavyste. Ypač ten pasireiškė toks Vagnorkos Prichvatizacijos komisijos pirmininkas gražia lietuviška pavarde kaip Vilkas. Nereikia pamiršti LLL ir Katalikų Bažnyčios bei kitų neformalų indelio, dėl kurių ir skatino Gorbis miegančią Lietuvą kuo greičiau kurti totaliai KGB kontroliuojamą judėjimą „Perestroikai“ remti. Todėl Sąjūdį įkūrė ne vien sovietiniai intelektualai, bet ir kiti, ir tas amžinasis lietuvių „Sąjūdis“ už Lietuvos valstybę, ateinantys iš amžių gludumos, miglų, klystkelių ir išdavysčių.
Na, Gorbio Lietuvos „perestroikos“ judėjimas gal po kokių metų tapo Lietuvos sąjūdžiu, ateinančiu iš amžių gludumos, o vėliau vėl viršų paėmė bolševikų(internacių) Centro Komitetas, kuris dabar valdžią Mažeikiuose laiko tvirtai savo rankose.