Savivaldybės meras Antanas Tenys Rūtai Končiutei-Mačiulienei įteikia apdovanojimą pagal nominaciją „2018 metų istorinės atminties puoselėtojas“.
Vasario 16-ąją Mažeikių rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vyriausiajai specialistei Rūtai Končiutei-Mačiulienei buvo įteikta nominacija „2018 metų istorinės atminties puoselėtojas“. Po mažiau nei mėnesio – kovo 8-ąją Židikuose minint rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos 142-ąsias gimimo metines, jai įteikta rašytojos vardo premija.
Už nuveiktus darbus, už indėlį į istorinės atminties išsaugojimą ir Šatrijos Raganos puoselėtų vertybių taikymą šiais laikais apdovanota Savivaldybės darbuotoja sako, kad jai darbas kartu yra ir pomėgis.
Kai šie du dalykai sutampa, siekti rezultatų tampa kur kas paprasčiau.
Dirbo įvairiose srityse
Anksčiau R. Končiutė-Mačiulienė ėjo mokytojos, mokyklos direktorės, laikraščio korespondentės, viešųjų ryšių skyriaus specialistės pareigas. Šiemet – penktas pavasaris, kai ji yra Savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė.
O jei plačiau, Rūta yra atsakinga už rajone esančių kultūros paveldo objektų priežiūrą, išsaugojimą, atnaujinimą. Besidomintieji mūsų rajono kultūros paveldu šią moterį žino kaip įvairių mokymų šia tema, ekskursijų bei ekspedicijų po Mažeikių rajoną organizatorę, kuri į šias veiklas stengiasi įtraukti ir gyventojus. Juk kai žmogus pats patiria, kai gyvai gauna pajusti, kas yra istorija, kas tas paveldas, kai gauna žinių, keičiasi ir platėja jo požiūris.
Planavo vienaip, išėjo kitaip
Rūta pasakojo: kai mokėsi mokykloje, istorija ir literatūra buvo patys mėgstamiausi dalykai, tačiau nuo pradinių klasių ji svajojo apie mediciną. Minčių apie galimybę susieti savo gyvenimą su istorija nebuvo.
„Buvau sumaniusi baigti vidurinę mokyklą, metus padirbėti, o po to stoti į Šiaulių medicinos mokyklą“, – prisiminė ji.
Tačiau liaudies išmintis byloja: žmogus planuoja, o Dievas iš tų planų juokiasi.
Pašnekovės gyvenime įvykiai susidėliojo taip, kad Tirkšliuose pabaigusi vidurinę mokyklą ji buvo pakviesta mokytojauti į Pievėnų pagrindinę. Darbas su vaikais Rūtai patiko. Drauge su kolegomis ji sugalvodavo įvairių renginių bei iniciatyvų ne tik savo mokyklos, bet ir rajono lygmeniu.
Sąsajos su istorija – nuo mažumės
Po to, kai padirbėjo mokykloje, stodama į universitetą Rūta apsisprendė studijuoti istoriją.
Tokiam apsisprendimui įtakos galėjo turėti ir aplinka, kurioje ji užaugo.
„Mano mama – tremtinė. O kai amžinatilsį tėtis įsijungęs tranzistorių gaudydavo radijo bangas ir klausydavosi „Amerikos balso“, tai ir aš, dar būdama vaikas, ausį prikišusi irgi klausydavausi“, – šyptelėjo pašnekovė.
Pasak jos, vaikystėje daugybės dalykų ji nesuprasdavo. Pavyzdžiui, kodėl tėtis nenorėjo, kad dukra stotų į spaliukų ar pionierių organizacijas. Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus atėjo vėliau. Ypač daug davė studijos universitete ir galimybė istoriją suvokti plačiai, išsamiai. Juolab kad buvo puikių dėstytojų, sugebėjusių studentus sudominti savo dalyku.
Rūta suskaičiuoja: mokykloje ji dirbo 11 metų.
Paveldosauga atrodė įdomi sritis
Paskui buvo darbas rajono laikraščiuose. Kultūra, paveldas, istorija R. Končiutei-Mačiulienei buvo tos temos, kuriomis labiausiai patiko rašyti. Savivaldybėje ji iš pradžių dirbo Ryšių su visuomene skyriuje. Paskui gavo pasiūlymą dirbti Kultūros ir sporto skyriuje, o neilgai trukus – perimti į pensiją išėjusios kolegės pradėtus darbus rajono paveldosaugos srityje.
„Pagalvodavau, kad tai labai įdomus darbas, bet tikrai nebūčiau turėjusi drąsos prašytis. Maniau, kad atsiras labiau tinkančių, sugebančių kandidatų. Gavau pasiūlymą ir su malonumu sutikau“, – prisiminė R. Končiutė-Mačiulienė.
Moteris įsitikinusi: kai dirbi vienokį ar kitokį darbą, kai ateini į naują tau veiklos sritį, privalai ja domėtis, skaityti profesinę literatūrą – taip tobulėji.
Norėdama pagilinti savo žinias, Rūta prieš porą metų Klaipėdos universitete baigė paveldosaugos magistrantūros studijas.
Kaimą atranda iš naujo
Mažeikiuose ne vienerius metus gyvenusi Rūta pripažino, kad gyvenime buvo akimirkų, kai ji sakė: „Kur jau kur, bet į kaimą negrįšiu niekada“.
Tačiau gyvenimas padiktavo kitaip: drauge su šeima ji sugrįžo į savo gimtinę – į tėvų sodybą šalia Pievėnų.
„Galvojome, kad tai bus sodyba savaitgaliams, bet kai pradėjome važinėtis, greit supratome, kad taip nieko nebus. Reikėjo apsispręsti: arba gyventi, arba parduoti. Galimybė sodybą parduoti man buvo nesuvokiama, nes tą sodybą mano tėtis labai mylėjo. Ji jam buvo ypatinga, todėl apie pardavimą negalėjo būti nė kalbos“, – atviravo pašnekovė.
Gyvenimu tėviškėje Rūta džiaugiasi. Sako, kad kaskart kaimą atranda vis iš naujo.
Šeima augina būrį naminių paukščių, kitų gyvūnų. Ir nors jų priežiūra pareikalauja nemažai darbo ir laiko, bet teikia ir daug džiaugsmo.
Nors darbų ūkyje pakanka, niekur nedingo moters potraukis kelionėms.
Turi du traukos taškus
Į klausimą, kokia ar kokios Lietuvos vietovės, išskyrus Mažeikių rajoną, yra jai mieliausios, paveldosaugininkė atsakė ilgai nedvejodama. Lietuvoje nuostabių vietų yra daug, tačiau Vilnius ir Kernavė yra tokios vietos, kuriose gražu ir įdomu apsilankyti bet kokiu metų laiku.
Vilnius pašnekovei ypatingas dėl to, kad tai jos studijų miestas, kurio įvairius kampelius: gatveles, paupius, kiemelius – ji turėjo galimybę pažinti, tyrinėti drauge su studijų draugais. Vilnius yra ir paslapčių miestas, kuriame kaskart galima surasti vis naujų, iki tol nežinotų dalykų.
Pievėniškę kaip magnetas traukia ir Kernavė. 1998 metais R. Končiutė-Mačiulienė dalyvavo Kernavėje vykusiuose archeologiniuose kasinėjimuose.
„Mes, būrys žmonių, ten gyvenome ilgiau nei savaitę. Buvo nuostabi kompanija, su kuria ne tik dirbome perkasoje, bet ir išvaikščiojome visas apylinkes. Turbūt visą gyvenimą akyse stovės rūkai Pajautos slėnyje“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.
Plinta gera mada
Mažeikių rajono kultūros paveldu besirūpinanti specialistė sakė: kai žmonės, kurie ruošiasi aplankyti mūsų rajoną, paklausia, kur būtina pabuvoti, ji keliautojams pasakoja ne tik apie kuriuos nors atskirus objektus, o apie vietoves. Seda, Pikeliai, Viekšniai, kai kurie kiti miesteliai bei kaimai – vietovės, kurias verta rekomenduoti aplankyti kelionių mėgėjams.
„Gal jau ir kartosiuosi, bet esu įsitikinusi, kad rajono svečiams verta rodyti ne tik istorinius objektus, bet ir supažindinti juos su vietiniais žmonėmis. Mūsų krašte gyvena nuostabių „perliukų“, spinduliuojančių meile savo kraštui“, – pastebėjo R. Končiutė-Mačiulienė.
Rūta Končiutė-Mačiulienė (pirma iš dešinės) į pažintį su Mažeikiais bei rajonu
kasmet stengiasi pakviesti kuo daugiau gyventojų. Nuotr. iš redakcijos archyvo
Ji pasidžiaugė, kad dabar tampa madinga keliauti po Lietuvą, o vieną ar kitą vietovę aplankius, dalytis įspūdžiais, pasakoti, kokia mūsų šalis yra graži.
„Sulaukiu nemažai pažįstamų žmonių skambučių. Sako, kad ruošiasi savaitgalį keliauti viena ar kita kryptimi ir prašo ką nors įdomaus parekomenduoti. Su malonumu dalijuosi ta patirtimi, pasakoju, ką gražaus, įdomaus esu mačiusi, ką girdėjusi“, – kalbėjo Rūta.
Priima kaip įpareigojimą
Pasak R. Končiutės-Mačiulienės, metų pradžioje jai įteikta nominacija už istorinės atminties puoselėjimą ir Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premija buvo netikėti, bet svarbūs įvertinimai.
Svarbiu ir įsiminusiu apdovanojimu buvo ir praėjusią vasarą Mindaugo karūnavimo dieną ant Rimolių piliakalnio sediškių Rūtai padovanota Lietuvos vėliava.
„Sediškiai Lietuvos valstybės šimtmečio proga labiausiai Sedai nusipelniusiems žmonėms dovanojo trispalves. Mane irgi priskyrė vienam iš tų gerą padariusių žmonių. Per valstybinę šventę gautų apdovanojimų svarba tarsi padvigubėja“, – mintimis pasidalijo paveldosaugos specialistė.
Rūta gautus apdovanojimus priima kaip nuorodą, kad einama teisinga linkme, ir kaip įpareigojimą tęsti tai, kas pradėta, toliau stengtis dėl Mažeikių krašto ir jo žmonių.
Mecenatystė paveldosaugos srityje
Kalbėdama apie rašytojos Marijos Pečkauskaitės puoselėtas vertybes ir idealus, R. Končiutė-Mačiulienė sakė, kad jai vienas artimiausių – švietėjiška veikla. Kalbant apie bet kurią sritį, žingsnis po žingsnio teikiant žmonėms informaciją, kviečiant juos į įvairius mokymus, renginius, galima pasiekti rezultatų.
Pašnekovė planuoja šiemet padirbėti ir mecenatystės, labdaros klausimu – šie dalykai buvo Šatrijos Raganos prioritetas.
„Kalbu ne apie socialinę labdarą, bet apie tokią, kuri susijusi su kultūros paveldu, nes jo išsaugojimas išties yra labai svarbus. Pirmasis toks darbas būtų Žemalės bažnyčios vargonų gelbėjimas. Už dalį reikiamų atlikti darbų Savivaldybė yra sumokėjusi, bet dar trūksta pinigų. Norėdami jų surinkti gegužę organizuojame labdaros-paramos koncertą. Kalbėsime apie mecenatystę, klausysimės koncerto ir bandysime surinkti trūkstamą sumą“, – ateities planais pasidalijo pašnekovė.
Šią savaitę pradėti Ukrinų Šv. Antano Paduviečio bažnyčios stogo keitimo darbai. Dalį lėšų šiems darbams surinko parapijiečiai. Ir tai yra gražus mecenatystės pavyzdys.
Svarbu, kad būtų naudinga
Pasak R. Končiutės-Mačiulienės, prieš kiekvieną organizuojamą renginį ji savęs klausia, ar kažkam to reikia, ar tai bus naudinga dalyviams, kokia bus išliekamoji vertė.
Tada, kai sumanymas būna įgyvendinamas, kai mokymai, ekskursija ar ekspedicija įvyksta, kai jų dalyviai parašo, paskambina, sakydami, kad buvo įdomu ir naudinga, kai teigia, jog įgytas žinias pritaikys gyvenime, pašnekovė supranta: įdėtos pastangos nenuėjo veltui.
Savo darbo prasmę pašnekovė pajaučia ir tada, kai jai paskambina vienos ar kitos kaimo, miestelio bendruomenės atstovai, klausdami kokio nors kultūros paveldo srityje dirbančio specialisto telefono numerio, kai sako, kad nori pasikonsultuoti, paklausti, paprašyti pagalbos.
Džiugu pamatyti rezultatą
Paveldosaugininko darbas – daugiasluoksnis. Jame tenka daug bendrauti su žmonėmis, lankyti paveldo objektus, fiksuoti jų būklę. Tada tenka rengti projektus, teikti paraiškas dėl tų objektų atnaujinimo finansavimo. Gavus finansavimą prireikia koordinuoti, kaip vyksta tvarkybos bei remonto darbai.
Pašnekovė mieliausia savo darbo dalimi vadina tas akimirkas, kai pamato kurį nors kultūros paveldo objektą restauruotą, sutvarkytą. Tai atperka viską – vakarojimą rengiant dokumentus, nesklandumus projektuojant ar taisant įvairias klaidas – ir savo, ir kitų.
„Tas objektas tampa tarsi vaikas, atsiranda pareiga juo rūpintis. Kai važiuoju pro šalį, būtinai sustoju pasižiūrėti, ar viskas jam gerai. Kartais pasijaučiu kaip daugiavaikė mama“, – šypsojosi R. Končiutė-Mačiulienė.
Ji džiaugiasi savo vadovais, kurie palaiko jos, kaip paveldosaugos specialistės, siūlymus, kuriuos objektus reikia gelbėti pirmiausia.
„Kai yra vienas bendras tikslas – išsaugoti kuo daugiau paveldo objektų, tai ir pavyksta susikalbėti“, – apibendrino pašnekovė.
