Tryliktoji rašytojos Marijos PečkauskaitėsŠatrijos Raganos premija už rašytojos atminimo bei švietėjiškos, kultūrinės ir labdaringos veiklos puoselėjimą šiemet paskirta Židikų kultūros centro direktorei Svetlanai Jurgelienei.
Premija židikiškei bus įteikta liepos mėnesį per rašytojos 80-ties metų mirties sukakties minėjimą.
GIRDI VISOKIŲ KALBŲ
Premijos laureatė S. Jurgelienė prisipažino nesitikėjusi tokio savo darbo įvertinimo, nes panašiai kaip ji dirba daugelis rajono kultūros darbuotojų. Moteris sakė pastebėjusi, kad jos darbuotojai kažką paslapčiomis organizuoja, bet pagalvojo, kad rengia jai staigmeną artėjančio penkiasdešimtmečio proga. Vėliau sužinojusi, kad jos kolegos rašė rekomendaciją dėl premijos skyrimo.
„Kad man gali būti paskirta Marijos Pečkauskaitės premija, nė nepagalvojau, nes kultūros darbuotojų veikla yra tokia, kurios niekas nemato. Visi dažniau net peikia – atseit, ką mes veikiam?“ – samprotavo židikiškė.
Ir dabar, sužinojusi apie paskirtą premiją, S. Jurgelienė išgirdo įvairiausių atsiliepimų: vieni skambina ir sako, jog tikėjo, tiesiog žinojo, kad ta premija atiteks būtent jai. Yra tokių, kurie susitikę gatvėje apsikabina, sveikina, netgi apsiašaroja sakydami, jog jų svajonė išsipildė. Treti, priešingai, susitikę klausia, ką jūs ten dirbat ir kam jums ta premija.
„Tokių paklausiu, ar jie eina į renginius. Dažniausiai išgirstu neigiamą atsakymą. Surengus parodą ateina vienas kitas, bet ateina. O tie, kurie neina, sako, kad kultūros centre nieko nėra, nieko nevyksta. Tad dėl tokios nuomonių įvairovės net nebežinau, džiaugtis ta premija ar ne?“ – gūžčiojo pečiais nominantė.
DŽIAUGIASI MIESTELIO ŽMONĖMIS
S. Jurgelienė svarsto, kuo ji ypatingesnė už kitus kultūros bei švietimo darbuotojus.
Moteris įsitikinusi, kad beveik kiekvienoje Židikų miestelio troboje gyvena asmenybė. Kaip pavyzdį ji pateikia mokytojos Reginos Lukoševičienės šeimą.
„Kaip jie dainuoja, kaip jie gieda – tik klausaisi ir džiaugiesi, kad tokie žmonės yra. Arba mūsų mokykloje dirbusios mokytojos Bronelė Kietelytė, Violeta Juškevičiūtė, Saulė Ragulienė – kiek jos savo jėgų, minčių ir darbų atidavė puoselėdamos Marijos Pečkauskaitės atminimą, kūrybą ir idėjas“, – stebėjosi pašnekovė.
S. Jurgelienė sako M. Pečkauskaitės idėjų dar iki galo neišanalizavusi, bet jei reikia ruoštis kokiam renginiui, domisi viskuo, kas su rašytoja susiję.
M. PEČKAUSKAITĖ – KOLEGĖ
S. Jurgelienę itin nudžiugino toks faktas – vienoje prisiminimų knygoje rašytoja teigia, kad ji yra kultūros darbuotoja, vadinasi – kolegė.
Iki M. Pečkauskaitės atvykimo į Židikus čia nieko nevykdavę. Jai atvažiavus į niūrų kaimą prasidėjo kultūrinis atgimimas, pirmiausia – vaidinimai, kuriems dekoracijos buvo vežamos net iš Kauno ar Klaipėdos dramos teatrų.
„Visa tai pamatėme senose nuotraukose, kurias radome prieš trejus metus, ruošdamiesi kultūros namų keturiasdešimtmečiui. Mes dabar tuo negalime pasigirti, o tada jau veiklos buvo. Vadinasi, rašytoja buvo tikra kultūros darbuotoja“, – daro išvadą S. Jurgelienė.
Kultūros centro vadovei imponuoja ir tai, kad M. Pečkauskaitė buvo blaivybės propaguotoja. Daug kas kalba, kad šių dienų Lietuva, ypač kaimas, esąs prasigėręs.
S. Jurgelienė nenori sutikti ir teigia, kad prieš ketverius metus, kai kultūros namai atsiskyrė nuo seniūnijos ir tapo savarankiški, jiems, kaip geriausiems kultūros namams, buvo skirta premija.
„Ar tai ne įrodymas, kad mes ne gėrėme, o dirbome kaip ir kiti? Premija priklausytų ir mokytojams, ir visiems kultūros darbuotojams, nes jie visi dirba ir švietėjišką, ir kultūrinį darbą. Negaliu pasakyti, kad tik aš kažką dirbu. Visi tai daro“, – tikino direktorė.
RENKA LABDARĄ
S. Jurgelienė džiaugiasi, kad Židikuose išlikusios ir M. Pečkauskaitės labdaros idėjos. Labdarai surinktos lėšos būdavo panaudojamos geriems darbams. Jei organizuojama kokia labdara, židikiškiai noriai neša ir dovanoja loterijai nebereikalingus, nenaudojamus ar atsibodusius daiktus.
Prie kultūros centro S. Jurgelienės įkurto rankdarbių klubo „Auksarankės“ moterys savo darbelius taip pat parduoda, o už surinktus pinigus seneliams nuperka malkų, anglių. Praėjusių metų pabaigoje buvo renkamos lėšos kurčiam mažyliui Neilui, kuriam reikalinga sudėtinga ausų operacija.
„Surinkome ne taip daug – devynis šimtus litų, bet tai buvo gera pradžia kitoms, Neilui paremti skirtoms labdaringoms akcijoms“, – šypsojosi pašnekovė.
APIE PEČKAUSKAITĘ – PRIE ŠATRIJOS
Krasnojarsko krašto Norilsko mieste gimusi S. Jurgelienė į penktą klasę pradėjo eiti jau Lietuvoje, Luokėje, – iš čia buvo kilusi jos mama.
Mokykloje mergaitė pirmą kartą išgirdo ir M. Pečkauskaitės vardą.
„Tik dabar įsisąmoninu, kas tada vyko: rusų kalbos mokytojas prie Šatrijos kalno mums pasakojo apie Užventį, apie rašytojos kūrybą“, – prisimena premijos laureatė.
Taip susiklostė likimas, kad Telšių kultūros mokykloje choreografijos specialybę baigusi mergina buvo paskirta į Tirkšlius, bet vietos ten neatsirado. Jai pasiūlė dirbti Židikuose.
Simboliška, kad atvažiavusi į miestelį Svetlana pirmiausiai apsilankė M. Pečkauskaitės muziejuje. Tai buvo daugiau nei prieš tris dešimtis metų.
DARBO LAIKAS NERIBOTAS
Apie kaimo kultūros darbuotojų darbą Svetlana sako: sunku.
„Apie šeimą nenoriu nė kalbėti – vaikai užaugo kultūros namuose, vyras valgį įpratęs gaminti savarankiškai. Jokios kalbos ir apie gyvulių auginimą. Dirbu nuo aštuonių ryto, o kada grįžtu vakare, sunku pasakyti. Kultūros darbuotojas aukoja save kitiems. Manau, mums net nereikėtų tuoktis“, – juokiasi direktorė.
Savojo altruizmo Svetlanai negaila tada, kai jis atsiperka, kai prieina žmogus ir džiaugdamasis dėkoja už pavykusį renginį, kai kultūros centro direktorė pamato gėriu švytinčias žmonių akis.
S. Jurgelienė įsitikinusi, kad valdžia kultūros darbuotojams tikrai neatlygina už tai, ką jie daro.
Ne paslaptis, kad kartais dėl darbo tenka išsitraukti ir savo piniginę. Šokėjų drabužiams reikia pirkti audinių, tėvai šiek tiek prideda, jei reikia mokėti siuvėjai.
„Tėvams tie litai gal atsiperka, kai jie pamato savo vaikus scenoje. Ne visi, žinoma, gali prisidėti, tad kitąkart tenka sumokėti ir pačiai“, – nenoriai šia tema kalba S. Jurgelienė.
Jos akys vėl sublizga prisiminus džiugią naujieną: prieš kelias dienas sužinojusi, kad iš Kultūros ministerijos rėmimo fondo Židikų kultūros centrui skirta lėšų.
Kam skirs gautus pinigus, S. Jurgelienė žino jau seniai: „Darysime penktąjį šokių festivalį!“
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Kultūrai S. Jurgelienė atidavė jau per trisdešimt metų.
