autorius – skulptorius Osvaldas Neniškis. K. Dumčiaus nuotr.
Šeštadienį vyko Sedos kautynių 79-ųjų metinių minėjimas. Jame dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos Žemaitijos šaulių aštuntosios rinktinės Mažeikių kuopos atstovai bei vadas Pranas Trakinis, jaunieji šauliai ir jų vadovai iš Mažeikių, Sedos, vietos gyventojai, kiti svečiai.
Užbaigė trys šaulių salvės
Minėjimas prasidėjo Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje – čia buvo aukojamos Šv. Mišios už žuvusiuosius šiose kautynėse. Apie Sedos kautynių reikšmę ir istorinės atminties išsaugojimą kalbėjo Sedos seniūnė Audronė Dipševičienė, Mažeikių šaulių kuopos vadas P. Trakinis, koncertavo Tremtinių ir politinių kalinių choras „Atmintis“ (vadovė Zita Gužauskienė), Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestras „Griaustinis“ (vadovas Kęstutis Dvaržeckis).
Po šv. Mišių ir koncerto minėjimo dalyviai, lydimi orkestro, susirinko prie paminklo žuvusiesiems Sedos kautynėse atminti. Po to, kaip ir kiekvienais metais, visi nužygiavo į senąsias kapines – prie kareivėlių kapo jie uždegė žvakutes. Tris salves šauliai skyrė Tėvynei Lietuvai, kautynėms bei jų dalyviams ir Sedos miestui.
Prie Sedos –Tėvynės apsaugos rinktinės pajėgos
Sedos kautynės – 1944 m. spalio 7 d. įvykęs Lietuvos Tėvynės apsaugos rinktinės dalinių ginkluotas susidūrimas su SSRS kariuomene.
1944 m. pirmoje pusėje Vokietijos okupacinė valdžia Lietuvoje panaikino generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę, tačiau, situacijai fronte blogėjant, ji turėjo atsižvelgti į lietuvių siekį kurti savarankiškus karinius dalinius kovai su puolančia sovietų kariuomene.
Liepos mėnesį visi Viekšnių valsčiuje ir Mažeikių apskrityje veikiantys lietuvių kovos daliniai buvo sujungti į vadinamąją Tėvynės apsaugos rinktinę, kuri buvo pavaldi vokiečių kariuomenės Žemaitijos sektoriaus karinių pajėgų vadui Helmutui Maderiui. Ji turėjo ginti fronto barą prie Sedos, SSRS kariuomenei žengiant Klaipėdos kryptimi.
kiek padeda istorinei krašto praeičiai neabejingi žmonės. Ir vis tik kasmet čia nuaidi tradicinės šaulių pagarbos salvės.
Rudeniui artėjant, Seda buvo parengta žiedinei gynybai: didžioji dalis Tėvynės apsaugos rinktinės pajėgų išsidėstė į rytus ir šiaurę nuo Sedos, vienas ne visai sukomplektuotas batalionas – prie Barstyčių, vakarų pusėje.
SSRS kariuomenės daliniai, pradėję Klaipėdos operaciją, 1944 m. spalio pradžioje pasiekė Sedos apylinkes. Spalio 7 d. rytą Tėvynės apsaugos rinktinės ginamas Sedos prieigas puolė keliasdešimt sovietinių tankų, paskui juos – šaulių divizija.
Negalėdami sustabdyti SSRS kariuomenės tankų, lietuvių kariai po Sedos kautynių traukėsi – rinktinės likučiai po trijų dienų pasiekė Klaipėdą, vėliau per Rusnę ir Kuršių neriją – Rytų Prūsiją.
Kovėsi ne už Trečiąjį reichą, o už Lietuvą
Istorikai pažymi, kad Tėvynės apsaugos rinktinės kariai buvo patirties neturintys 18–20 metų jaunuoliai, rinktinei labai trūko karininkų.
Per Sedos kautynes žuvo keli šimtai lietuvių, keliasdešimt pateko į nelaisvę. Daugelis kareivių, kurie buvo apsupti, išsisklaidė – pasitraukę į gimtuosius kraštus jie pradėjo antisovietinę partizaninę kovą.
Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos tyrimo centro istorikas dr. Alfredas Rukšėnas apie abi rinktines (Vietinę ir Tėvynės apsaugos) bei Sedos kautynes rašė: „Apibendrinant galima pasakyti, kad Tėvynės apsaugos rinktinės įsteigimas, lygiai kaip ir generolo P. Plechavičiaus vadovaujamos Vietinės rinktinės kūrimas, buvo dar vienas bandymas atkurti Lietuvos kariuomenę. Sedos kautynėms vadovavo lietuviai karininkai ir kovėsi jie ne už byrantį Trečiąjį reichą, o gynė savo šalį, savo Tėvynę. Aišku, kad sulaikyti kur kas galingesnio priešo nebuvo jokių realių galimybių, buvo galima tik šiek tiek pristabdyti sovietų kariuomenės puolimą.“
