Šiandien minime Laisvės gynėjų dieną. 1991 metų sausio 13-ąją buvo išbandytas Lietuvos žmonių troškimas būti laisviems. Tūkstančiai beginklių žmonių stojo prieš tankus, automatais ginkluotus Sovietų Sąjungos karius, budėjo prie laužų. Pavojaus akivaizdoje tauta susivienijo, priešinosi ir nepasidavė, kad apgintų savo valstybę. Ir mes tai prisimename.
Telšių rajono savivaldybės meras Kęstutis GUSAROVAS:
– 1991 metais buvau studentas ir tos lemtingos sausio 13 dienos vakarą kartu su studijų bendražygiais buvome Kaune. Puikiai pamenu, kaip susibūrę prie televizoriaus įsitempę stebėjome įvykius ir žvilgsniu vienas kitą nebyliai bandėme nuraminti ir palaikyti.
Pirmiausia atmintyje iškyla prisiminimai, kaip po sausio 13-osios įvykių vežė tuometinius studentus per naktį budėti prie televizijos siųstuvų Juragiuose. Aštuonis mėnesius, kol buvo okupuotas Vilniaus televizijos bokštas ir LRT, Juragių siųstuvai padėjo matyti perduodamus vaizdus ne tik mūsų šalyje, bet ir pasaulyje.
Telšių kultūros centro direktorius Linas ULKŠTINAS:
– Man 1991 metų sausio 13-oji – tarsi įtempto siužeto filmas. Gal tada dar būdamas vaikas nevisiškai suvokiau situacijos sudėtingumą, tautos ryžtą ir vienybę, bet ekrane rodomi vaizdai ir LRT diktorės Eglės Bučelytės vis kartojamos frazės „lauke girdisi šūviai“ laikė visiškoje nežinomybėje prikaustytus prie televizoriaus. Atsimenu tarsi paliepimą mamos žodžius: „Prisimink šią dieną, nes šiandien prasidėjo karas…“ Žodžius, intonaciją, mamos veidą atsimenu iki šiol – tai buvo pilni nerimo, baimės ir nežinomybės žodžiai. Tą naktį gulėmės labai vėlai, o ryte jau buvo aiškus visas kraupios nakties mastas.
Sausio 13-oji ypač svarbi mūsų tautos istorijoje ir šiandieninių įvykių kontekste. Ko gero, visi suvokiame, kad ta naktis galėjo būti dar tragiškesnė, kad ji galėjo tęstis ne vieną savaitę ar mėnesį ir pareikalauti daug daugiau aukų. Metams bėgant ši diena po truputį dažosi kitomis spalvomis, šalia gedulo randasi dėkingumas bei viltis, kad mūsų tauta ne tik sugebėjo iškovoti laisvę, bet ir sugebės ją išsaugoti kasdieniu suvokimu, kad (nepaisant visų prigimtinių teisių) tai nėra tai, kas savaime, be pastangų mums visada bus pasiūlyta.
Labai tikėjausi, jog niekada nereikės savo vaikams pakartoti mamos man pasakytos frazės… Klydau… Todėl dabar kiekviena diena mums turi būti tarsi 1991 metų sausis: vienybės, sutelkto veikimo, pagalbos ir empatijos laikas, ir taip iki pat tos dienos, kol bus sutramdytas brutalus tautos laisvių trypimas.
Telšių rajono policijos komisariato viršininkė Aurelija KONTRIMIENĖ:
– Nors tuo metu ėjau tik penktuosius savo gyvenimo metus, tačiau tie įvykiai yra giliai įstrigę. Pamenu labai stiprų pilietiškumo jausmą artimoje aplinkoje ir visuomenėje. Tokia patirtis su niekuo nesulyginama.
Daugiausia įvykius teko stebėti televizoriaus ekrane, nors turiu labai ryškų prisiminimą, kai Plungėje, kurioje augau, prie kareivinių mačiau tanką. Man jis atrodė didžiulis ir grėsmingas. Pamenu, kad mano senelis vyko prie televizijos bokšto, sekiau vaizdus per televizorių, norėdama jį pamatyti toje minioje, didžiavausi, kad ir jis kovoja už Mūsų Laisvę. Pamenu dvilypius jausmus – išgyventą baimę, nes tada jau suvokiau, kokie grėsmingi yra tankai, ir kažkokią stiprią jėgą, kurią dabar galiu įvardyti kaip tvyrojusį vienybės jausmą.
Sausio 13-oji ir šiandien yra svarbi diena, kuri priverčia išgyventi susikaupimo momentą, prisimenant paaukojusius savo gyvybę, uždegant žvakutę kaip pagarbos Jiems ir tam Vienybės jausmui, kuris buvo nepaprastai didingas, ženklą. Šių įvykių prisiminimai, nesvarbu, ar pačių išgyventi, ar papasakoti, turi likti kiekvieno mūsų širdyse, kad tikrai nepamirštume, dėl ko esame laisvi, ir kad tai nėra tiesiog duotybė. Dabartiniai įvykiai Ukrainoje kiekvienam parodo, kad kova už Laisvę ir šiandieniniame pasaulyje gali būti reikalinga ir kokia reikalinga stipri pilietiškumo dvasia bei vienybė.
Telšių miesto seniūnijos seniūnas Česlovas UBARTAS:
– 1991 m. sausio 15 d. teko budėti prie LR Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Pamenu, buvo šalta ir žvarbi naktis. Žinoma, susirinkusius laisvės gynėjus šildė Nepriklausomybės aikštėje liepsnoję laužai ir dalijama karšta arbata.
LR Aukščiausiosios Tarybos rūmai buvo užbarikaduoti metalinėmis grotomis ir vielomis, įėjimas užkrautas smėlio maišais. Visi privažiavimai užbarikaduoti statybinėmis plokštėmis ir įvairiais gelžbetoniniais blokais. Kas kiek laiko pasiekdavo informacija apie okupantų technikos judėjimą ir planuojamą Parlamento šturmą.
Visoje susirinkusiųjų laisvės gynėjų minioje jautėsi begalinė vienybė. Toks jausmas, kad visi esantys seni, geri pažįstami. Budėjome nuo sausio 15-osios pietų iki sausio 16-osios ryto. Pajudėję nuo Parlamento rūmų užsukome prie televizijos bokšto, kurį apsupę saugojo okupantų kariai. Vieną iš okupantų bandžiau pakalbinti, bet jis buvo labai agresyvus ir nukreipęs į mane ginklą liepė atsitraukti nuo tvoros. Tuo metu dirbau Janapolės tarybiniame ūkyje.
Regioninės Telšių ligoninės direktorė Jovita SEILIUVIENĖ:
– 1991 m. sausio įvykiai mane pasiekė Telšiuose. Buvau jau baigusi vidaus ligų gydytojo studijas Kauno medicinos institute ir pradėjusi dirbti Telšių rajono centrinėje ligoninėje. Tuo metu mano antrajam sūnui buvo lygiai mėnuo.
Ankstų 1991 m. sausio 13-osios rytą į kambarį įėjo mamytė, apsirengusi juodais drabužiais, išbalusiu veidu ir ramiu, bet skausmingu balsu ištarė: „Vaikai – karas!“ Sustingome. Tuo metu mes su vyru gyvenome tėvų name, auginome dvejų metukų ir vieno mėnesio sūnelius. Jau kelinta para sekėme įvykius Vilniuje, gyvenome deginamų laužų, dainuojančios tautos, laisvės ir nepriklausomybės nuotaikomis. Iš rytinio mamos vaizdo supratau, kad kažkas įvyko. Atėjo tėtė raudonomis nuo nemigos akimis ir drėgnais nuo ašarų skruostais. Aš susigūžiau, apglėbiau vaikus.
Buvo šalta, baisu, graudu, tylu, beviltiška ir tamsu…
Pradėjus gauti informaciją apie įvykius Vilniuje iš Sitkūnų radijo stoties, pasidarė kiek aiškiau. Supratome, kad dainuojanti tauta dar neokupuota ir nepralaimėjusi. Kai vyko žuvusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę laidotuvės, atrodė, kad laidoji dalį savęs. Buvo sunku išbūti namuose, norėjosi važiuoti prie Seimo, būti su visais, bet turėjau šalia savęs du vaikus, kuriems labai reikėjo apsaugos.
Atlaikėme, supratome ir suvokėme gyvenimo vertybes.
Užsigrūdinome!
Šiandien sausio 13-oji man – istorinė diena. Tai kančios, kovos už tiesą ir laisvę istorija. Tai mano senelių, tėvelių laikmečio kančių pabaiga ir jų vilčių, tikėjimo ir sąžinės laisvės dovana jiems ir mums. Tėveliai mirė jau laisvoje Lietuvoje, už kurią jie kovojo, ir perdavė tą meilę ir atsidavimą savo šaliai.
Tauta, pamiršusi savo praeitį, yra tauta be ateities. Mylėkime tai, ką turime!
Mes namuose sausio 13-ąją minime kukliai: deginame žvakutes, segamės „neužmirštuoles“, važiuojame į kapines. Tiesiog būname tyloje…
Telšių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Raimundas ŠAKINIS:
– Mano atsiminimuose 1991-ųjų sausio įvykiai yra įstrigę giliai. Tą lemtingą sausio 13-osios naktį buvau gimtojoje Sedoje, o ketvirtą valandą nakties skambėjusių varpų gausmą, įspėjusį žmones apie nelaimę, turbūt visada atsiminsiu. Dieną išvykau į Kauną atlikti pilietinės pareigos.
1991-ųjų sausį buvau trečio kurso studentas. Kaune, netoli studentų bendrabučio, kur gyvenome, prie buvusios Sporto halės, stovėjo radijo perdavimo stotis. Kai prasidėjo neramumai, studentai ėjome saugoti tos stoties, budėjome dieną naktį, nes buvo baiminamasi, kad okupantai gali nusitaikyti ją perimti.
Žmonių buvo daug. Deginome laužus, buvome susitelkę ir vieningi. Apie baimę, jog mums kažkas gali nutikti, minčių nekilo. Ir visi ten ėjome niekieno neverčiami, neraginami, tiesiog savo noru.
Ten buvusius žmonės vienijo nuoširdumas, patriotiškumas, susitelkimas ir rimtis.
Sunku įvertinti, kaip, pasikartojus įvykiams, elgtųsi šiandieninė visuomenė. Tačiau tie dabartiniai įvykiai Ukrainoje turbūt ne vieną verčia susimąstyti apie laisvę. Manau, vienybės mūsų tauta nėra praradusi.
