Savaitgalio skiltis: Didžiausia pamoka

Audronė MALŪKIENĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Suskaičiavau – beveik du mėnesius nebuvo mūsų šeštadieninių susitikimų. Prisipažinsiu, lyg ir pasiilgau šito rašymo, ir šiek tiek nejauku – reikėtų pasakyti kažką reikšmingo, svarbaus, lyg pradėtum naują atskaitą, naują etapą, apibendrinti to laikotarpio patyrimus. Ką gi, bandysiu.
Kai išėjau į Mažeikius jau ne kaip žurnalistė, o kaip rinkimų dalyvė, buvo keista. Keista, kad reikia reklamuotis, žadėti, prašyti pasitikėjimo. Po kelių susitikimų supratau, kad per tuos metus taip ir neišmokau būti prašytoja. Juk jei ko reikia, pasidarai pats. Dingtelėjo diagnozė: gal tai puikybės elementas? Nenoras nulenkti galvos, parodyti, kad esi priklausomas nuo kažkieno kito valios, o gal net nuotaikos, išankstinio nusistatymo? Tai, kad sugalvojai tapti politiku, visuomenė linkusi priimti labiau neigiamai, nei palankiai – ji linkusi suabejoti ir tavo ketinimų skaidrumu, ir gebėjimais, ir vertinimais ar nuostatomis. Kita vertus, galima ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Todėl nusprendžiau: kad ir kaip būtų, žurnalistine prasme tas pasiblaškymas po Mažeikius bus naudingas.
Laimė, sutikau daugiau geranoriškų žmonių nei piktai nusiteikusių. Tas greitai prabėgęs priešrinkiminis mėnuo parodė, kad niekas, jokios šiuolaikinės technologijos, joks mūsų laiko taupymas negali pakeisti gyvo bendravimo, kai su žmogumi susitinki akis į akį, kai tu klausaisi ir tave girdi… Įsitikinimas, kad Mažeikiai – puikus miestas, o mažeikiškiai – šaunūs žmonės – dar labiau sutvirtėjo. Už tai ačiū visiems: ir kritikams, ir skeptikams, ir optimistams bei geras emocijas skleidžiantiems pašnekovams.
Tie pokalbiai leido iš arčiau pažinti ne tik įstaigas, įmones, bet ir jų žmones. Kiek sutikta mažeikiškių, viekšniškių, palnosiškių, kurie galėtų šiandien pat tapti „Santarvės“ herojais! Manau, kad ir taps. Kiek jų, nors ir išsakančių viltis, lūkesčius dėl geresnio gyvenimo, šiandien gyvena taip, kad galėtų būti užkrečiamas pavyzdys…
Jei nesigilinčiau į niuansus, visus sutiktus žmones galėčiau suskirstyti į dvi kategorijas – tuos, kurie laukia dangaus manos, ir tuos, kurie ją patys „pasigamina“, užsiaugina, sukuria, o kartais – ir su aplinka pasidalija.
Kokia didžiausia rinkėjų viltis? Kad išrinktieji jų neužmirštų vos paskelbus rinkimų rezultatus. Kad neskirstytų į savus ir svetimus. Kad laikytųsi duotų pažadų arba jų be pagrindo nežarstytų.
Šis nelengvas ruduo dar kartą patvirtino – gera būti žemaičiu ir tarp žemaičių. Tas prigimtinis nepatiklumas ir nuosaikumas, prisirišimas prie tradicijų – lyg garantas, kad viskas bus gerai. Bus taip, kaip žmogui reikia. Nes jis nelaukia dovanų – jis pats jas susikuria. Kartais iš tokio nieko, su tokiais menkais resursais – bet, žiūrėk, stebuklas jau yra.
Dar labai džiaugiuosi, kad išsaugojau visus balsus. Kiekvienas man lyg anonimiška dovana, pripažinimas. Ir įpareigojimas. Juk negali pasakyti – jei negavai daugumos pasitikėjimo, viskas anuliuojama. Ne viskas, mielieji, tikrai ne viskas. O gal net priešingai – viskas gyva ir gyvena…
Užvakar buvau gražioje šventėje. Į ją ėjau todėl, kad buvau iš anksto pažadėjusi, o pažadus bet kokiu atveju reikia vykdyti.
Tik prisipažinsiu – prieš kelis mėnesius tikriausiai būčiau paprašiusi kolegos mane pavaduoti, suradusi priežasčių, kodėl pačiai geriau likti darbo vietoje, nesiruošti, nesipuošti ir niekur nedalyvauti… Gerai, kad nuėjau. Gerai, kad pamačiau, jog man mieli žmonės nuoširdžiai apsidžiaugė tuo susitikimu. Gerai, kad susitikome.
Smagu, kai supranti – laikas išlįsti iš patogaus urvelio (o gal narvelio). Nes nieko nėra įdomiau už gyvus žmones. Nieko nėra svarbesnio ir labiau verto mūsų dėmesio.
Manyčiau, kad tai ir buvo didžiausia tų poros mėnesių pamoka. Bent jau man pačiai.
Labai akivaizdi pamoka.
Ačiū jums visiems už kiekvieną buvusią akimirką ir už tas, kurios dar bus.