Savanoriauti galima ir telefonu

„Kiekvienam reikia šilumos, bendrumo, kad tave išklausytų“, – tokia yra vieno
iš „Sidabrinės linijos“ pašnekovų išsakyta mintis
.

Tęsiasi 2022-ieji – Savanorystės metai. Jie buvo paskelbti siekiant pažymėti savanorystės įteisinimo Lietuvoje dešimtmetį, norint atkreipti dėmesį į visuomenės įsitraukimo į savanorišką veiklą svarbą ir savanorių indėlį prisidedant prie COVID-19 pasekmių suvaldymo.
Kalbinant savanoriavusius žmones arba įstaigų, priimančių savanorius, atstovus, koordinatorius, vis plačiau veriasi vaizdas apie tai, kokių įvairių yra savanoriavimo formų, būdų. Savanoriauti galima net ir telefonu.
Pokalbis apie tai – su viena iš „Sidabrinės linijos“ steigėjų Kristina Čiuželiene.

Linijai – šešeri metai

Vyresnio amžiaus žmonių Lietuvoje nuolat daugėja. Liūdnoji statistika rodo tai, kad iš daugiau nei pusės milijono Lietuvoje gyvenančių vyresnio amžiaus žmonių kas trečias yra visiškai vienas – neturi šeimos, artimųjų. Todėl dažnas iš jų neturi su kuo pabendrauti – nei gyvai, nei telefonu.

Prieš aštuonerius metus Kristina ir Marius Čiuželiai įkūrė M. Čiuželio labdaros ir paramos fondą. Jo steigėjai puoselėja filantropijos tradicijas Lietuvoje bei nori savo pavyzdžiu įkvėpti ir kitus bendruomeniškumui, savitarpio pagalbai ir asmeninės bei socialinės atsakomybės ugdymui.
Fondas 2016 metais įkūrė „Sidabrinę liniją“. Jos tikslas – teikti nemokamus draugystės pokalbius, emocinę ir informacinę pagalbą telefonu vyresnio amžiaus žmonėms.
Praėjusių metų „Sidabrinės linijos“ pašnekovų tyrimo rezultatai rodo, kad tipinis linijos pašnekovas yra vyresnė nei 70 metų moteris, našlė, turinti aukštąjį išsilavinimą, gyvenanti viena mieste, daugiabutyje.
2021 metų pabaigoje Mažeikių rajone buvo 65 pašnekovai.

Augti dar yra kur

Bet šį kartą daugiau dėmesio skirsime kitai pusei – senjorus išklausantiems, paguodžiantiems, padrąsinantiems žmonėms – savanoriams. „Sidabrinė linija“ šiuo metu vienija per 600 aktyvių savanorių iš visos Lietuvos.

K. Čiuželienės nuomone, savanorystė Lietuvoje, nors ir pamažu, bet populiarėja.
„Tačiau, jeigu žiūrėtume į skaičius, Lietuva vis dar labai atsilieka nuo Vakarų šalių. Mačiau duomenis apie tai, kad tik apie 15–16 proc. mūsų visuomenės savanoriauja. Tai kol kas dar mažas rodiklis ir savanorystei mūsų šalyje tikrai yra kur augti“, – mintimis pasidalijo pašnekovė.
Pasak jos, savanoriauti „Sidabrinėje linijoje“ pasiryžta labai įvairių profesijų žmonės. Bet visus juos vienija tai, kad jie nėra abejingi bendravimui ir ypač nori kalbėtis, palaikyti ryšį su vyresniąja Lietuvos žmonių karta ir pokalbiu, išklausymu jai padėti.

Trūksta centrų

K. Čiuželienė turi idėją, kaip mūsų šalyje būtų galima dar labiau paskatinti savanorystę. Jos nuomone, Lietuvoje trūksta koncentruotų informacinių savanorystės centrų, kur žmonės gautų išsamesnės informacijos apie tai, kur, kokiose įstaigose bei organizacijose galima savanoriauti, kokios yra galimos formos.

Šiuolaikinis jaunimas nuovokus, įvaldęs informacines technologijas ir tą informaciją, kurios jam reikia, sėkmingai susiranda. O vyresnieji ne visi naudojasi internetu. Be to, dažnam reikia gyvo pokalbio, gyvos konsultacijos, padrąsinimo bei paskatinimo savanoriauti.
Užsienyje savanorystės konsultaciniai centrai yra labai populiarūs, o jų konsultantai aktyviai dirba su visuomene tam, kad įvairių stereotipų, mitų apie savanorystę būtų mažiau ir kad kiekvienas žinotų: savanorystei skirtas laikas reikalingas, svarbus, vertingas.

„Daug kas pamąsto apie tai, kad visai norėtų savanoriauti, bet neišdrįsta kreiptis, pritrūksta pasitikėjimo. O šiaip savanorystė, kaip visuomeninė veikla, yra labai prasminga. Ji kiekvienam įsitraukusiajam suteikia vidinio augimo. Todėl skatinti ir populiarinti tai – didžiulė prasmė“, – teigė pašnekovė.

Ir viena valanda vertinga

Savanorystė „Sidabrinėje linijoje“ yra labai patogi forma tuo, kad žmogui nereikia niekur važiuoti.
Jis įsitaisyti pokalbiui gali ten, kur tuo metu yra, – parke ant suoliuko, namie ant patogaus fotelio…

Be to, ir laiko prasme įsipareigojimai „Sidabrinei linijai“ nėra grandioziniai – pokalbiams su savo porininku skiriama 1 valanda per savaitę.
Palaikant reguliarų ryšį su savo pašnekovu arba porininku ir skiriant tą valandą per savaitę, galima sukurti artimą santykį su žmogumi, galima jį pažinti. Ilgainiui atsiranda draugystė, pažinimas, prisirišimas.
„Viena valanda gal iš pirmo žvilgsnio atrodo ir nedaug, tačiau ji atsispindi tame santykyje, kuris susiformuoja, užgimsta tarp savanorio ir jo pašnekovo. Ji atsispindi ir to vyresnio amžiaus žmogaus savijautoje. Žmogus nebesijaučia toks vienišas, sulaukia dėmesio, jaučiasi išgirstas, suprastas“, – pastebėjo pašnekovė.

Būna įvadiniai mokymai

K. Čiuželienė svarstė: susidomėjimas savanoryste gimsta iš prasmės paieškų. O jei žmogus dar net nelabai žino, kur norėtų savanoriauti, ko gero, pirmasis žingsnis būna toks: „Google“ paieškoje jis įveda raktinį žodį – savanorystė ir tada žiūri, kokios organizacijos kokių savanorystės formų siūlo.
Jei žmogus apie „Sidabrinę liniją“ jau yra šį tą girdėjęs ir svarsto, kad norėtų prisijungti, tai svetainėje www. sidabrinelinija.lt reikia užpildyti anketą. Ją gavę linijos atstovai susisiekia su kandidatu, pakviečia dalyvauti įvadiniuose mokymuose. Jie trunka 3–4 valandas ir vyksta internetu.
Prieš įsiliejant į „Sidabrinės linijos“ savanorių gretas, reikia susipažinti su visų pusių lūkesčiais, aptarti, kokio pokalbio tipo savanoris norėtų, su kokio charakterio, būdo bruožų senjoru bendrauti jam labiau tiktų ir patiktų.
Mokymų metu aptariamos savanorystės taisyklės, atsakoma į klausimus, sudėliojami pagrindiniai akcentai, papasakojama, kokių situacijų pasitaiko, ir aptariama, kaip į jas reaguoti, kur kreiptis pagalbos.
Nuotr. iš sidabrinelinija.lt archyvo
Loreta BUTKUTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto