Savanorius sujaudino skaudi vaikų patirtis ir jų globėjų padėka

„Kas kartą, kai grįžtu prie šios istorijos šaknų, šluostau ašaras. Labai stipriai paveikė“, – susijaudinusi kalbėjo Jolita Butkienė, VšĮ „Būk su manimi“ vadovė.
Ši organizacija padeda krizių, pavyzdžiui, gaisrų, ligų, netekčių, paveiktiems gyventojams. Šįkart jos savanoriai pagelbėjo šeimai, kuri globoja tris smurtą patyrusias ir įvairių sveikatos problemų turinčias mergaites.
J. Butkienė pasakojo: visus giliai sujaudino ne tik mergaičių ir jų globėjų istorija, bet ir netikėta šios šeimos padėka organizacijai.

Sudėtinga situacija

Šeima, kuriai pagelbėjo VšĮ „Būk su manimi“, gyvena Rokiškio rajone. Sutuoktiniai yra baigę mokymus, skirtus globėjams, ir šiuo metu globoja tris mažametes mergaites, nukentėjusias nuo smurto.
„Sunku net įsivaizduoti, suvokti sveiku protu. Visos mergaitės yra gimusios su alkoholiniu sindromu, neturi miego hormono, yra hiperaktyvios. Mažiausiai pasisekė – globėjai išsireikalavo ją pasiimti tiesiai iš gimdymo namų, – pasakojo J. Butkienė.

– Fizinio smurto, taip pat ir lytinio, pasekmės – organizmo išsekimas, tamsos baimė, atsiskyrimo baimė ir kitos psichologinės problemos, taip pat raidos problemos, įvairūs sindromai ir puokštė papildomų ligų.“
Mergaitės nuolat vartoja vaistus ir papildus, globėjams jų tenka ieškoti po visą Lietuvą, kad gautų jų mažesne nei vaistinėse kaina. Pavyzdžiui, vieni iš reikalingų preparatų vaistinėse kainuoja nuo 35 eurų, gydytoja rekomendavo juos vartoti pusę metų. 180 kapsulių 3 mergaitėms užtenka tik 10 dienų. Taigi, pusmečiui susidaro nemaža suma, kurios niekas nekompensuoja, – 630 eurų. Be to, reikalingas ir melatoninas, imunitetą stiprinantys papildai, garinimas aliejukais ir pan. – visi vaikai serga ir vaikiškomis ligomis.

Savas daržas – globotinių sveikatai

Vaikų globėjai dirba tarnautojais. Prie namų turi daržiuką – savas daržoves augina dėl mergaičių. Gydytoja, pamačiusi šių vaikų kraujo tyrimus, buvo šokiruota ir griežtai liepė mergaites maitinti tik natūraliu maistu.
Šeima vaisių iš parduotuvių perka labai mažai. Iš savo auginamų vaisių ir daržovių išmoko gaminti skanėstus be pridėtinio cukraus.

„Neįtikėtinai skanios vaisių juostelės, pomidoriukų saldainiukai, įvairios džiovintos daržovių užkandėlės. Mes teiravomės, kodėl neatidaro savo krautuvėlės, sutuoktiniai aiškina, kad visas jų laisvas laikas po darbų skirtas mažylėms, kadangi savi vaikai jau dideli. Taigi, kol kas tai nėra verslas“, – aiškino J. Butkienė. Ir pridūrė: sutuoktiniai savo gaminiais atsidėkoja draugams ir kitiems geriems žmonėms.

Noras padėti ir neveikianti sistema

Tai, kad rokiškėnai kreipėsi pagalbos į minėtą organizaciją, lėmė atsitiktinumas.
„Mano kolegė Almantė Karpienė ir vaikų globėja kažkada mokėsi viename universitete tos pačios specialybės. Pasiilgusi seniai matytos bendrakursės ji parašė žinutę. Matyt, tai buvo lūžio taškas. Po jų pokalbių mano komanda nemiegojo daugybę naktų, bandydama suvokti problemų mastą“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovė.

Paprastai tokiais atvejais reikia socialinės pagalbos, pinigų ir kitų panašių dalykų. Šiuo atveju to neužteko – reikėjo ir atitinkamų žinių. Organizacijos savanoriai rado kontaktus specialistų, kurie galėtų pakonsultuoti. Tada kartu su jais bandė ieškoti problemos sprendimo.
„Staiga suvokėm, kad sistema, kuri turėtų veikti kaip pagalba globėjams, neveikia. Tiksliau, ji neveikia regionuose, kurie nutolę nuo sostinės. Dideliuose miestuose su šia sistema viskas yra gerai“, – problemą įvardijo J. Butkienė.

Pastangos davė vaisių

Savanorių komanda labai stengėsi. Jai pavyko rasti tam tikrus kodus, apie kuriuos nutylima, slaugos priemonėms įsigyti. Paaiškėjo, kad, paskambinus į kai kurias įstaigas Vilniuje ir paaiškinus, kad reikalingos tam tikros priemonės slaugai pagal atitinkamą ligą, galima gauti nemažai šių priemonių, tik reikalingas gydytojo receptas, be to, nusimato ir kompensacija.

„Mes pasirinkome Nežiniuko rolę, tad mums išaiškino viską iki smulkmenų: kokia eilės tvarka ir kur reikia kreiptis, kas turi išrašyti siuntimą, – sakė J. Butkienė. – Negaliu išskirti nė vieno savo komandos nario, jie nuoširdžiai išnagrinėjo šeimos problemas, surinko ir susistemino gautą informaciją pagalbai gauti, net nurodė adresus, kur kreiptis, kokio siuntimo reikia, kokios pagalbos prašyti su visais reikiamais kodais.“
Moteris kalbėjo: labai norėjosi padėti šeimai, kuri vienu ypu gavo „1000 ir 1 problemą“ ir suvokė, kad pagal dabartinę sistemą yra nepasiruošta gelbėti tokių mažų vaikų.

VšĮ „Būk su manimi“ savanoriai surinko šeimai reikalingus daiktus, šios įstaigos nuolatinis rėmėjas UAB „Justepa“ parėmė vaisiais, draugai iš Ruzgų bendruomenės – kaimiškomis gėrybėmis, mažeikiškis kompensavo kuro išlaidas surinktai pagalbai nuvežti.

Taiko darbo terapiją

Globojamos mergaitės patiria didelių fizinių ir psichologinių sunkumų. Tačiau psichologų, kurie sutiktų su jomis dirbti, neatsirado – daugiausia dėl kompetencijos stokos. Mažeikiškių organizacija bandė pagelbėti šeimai ir šiuo aspektu.

„Psichologai yra gana rimta problema. Vieni dirba, kad tik dirbtų, kaip mes sakome, valdiškai, o kiti, sužinoję problemos priežastį, atsisako padėti, nes neturi pakankamai žinių, ką daryti tokioje situacijoje: kaip tam mažam vaikui padėti. Bandėme patys ieškoti psichologų netradiciniais būdais, tačiau rezultatas nulinis. Bet mes įvertinome nuoširdumą ir prisipažinimą, kad jie neturi tokių kompetencijų. Tai bent jau yra tiesa“, – apie dar vieną problemą kalbėjo J. Butkienė.

Sutuoktiniai savo globotinių vidines problemas sprendžia savaip – jie sako: daržas ir virtuvė – mūsų psichoterapijos seansas. Šeima augina daugiau nei 200 rūšių pomidorų, gamina netradicinius skanukus ir dalijasi jais su draugais. Taigi, globojamiems vaikams taiko darbo terapiją.

Lengviau duoti, negu imti

„Būk su manimi“ narius sudomino per „psichoterapijos seansus“ pagaminti skanumynai. Jie norėjo tam tikrą kiekį jų nupirkti, paragauti ir kartu paremti šeimą, „papildyti vaikų svajonių taupykles“. Bet mažųjų globėjai nustebino.
„Per Amerikoje švenčiamą Padėkos dieną gavome žinutę apie siuntinį. Kolegė, atidariusi paštomato dėžutę, sustingo. Tie 15 žingsnių iki mašinos buvo sunkūs… Dėžės dydis buvo toks, jog supratome, kad joje ne tas kiekis, kurį mes norėjome nupirkti, o daug didesnis.

Iš tiesų, net nežinau, ar mes verkėm iš džiaugsmo, ar dėl skaudžios vaikų patirties ir didelės jų globėjų širdies. Iš tiesų, yra lengviau duoti, negu imti“, – pasakojo organizacijos vadovė.
„Būk su manimi“ rado, ką pasiūlyti kaip atlygį: kartu su VšĮ „Dirbinyčia“ šiuo metu siuva sėdmaišius šeimai. Be to, „Dirbinyčia“ pažadėjo pasiūti dailius dovanų maišelius iš antrinių žaliavų.
Nuotr. iš asmeninio archyvo