Savo darbui medikė atiduoda visą širdį

Jau 33 metai, kai Aldona Bronė Končiuvienė dirba Užlieknės medicinos punkte bendruomenės slaugytoja. Labai paprasta ir kukli moteris nelinkusi girtis. Ji įsitikinusi, kad kiekvieno žmogaus darbą lengviausia vertinti iš šalies.
„Geriausia laikytis neutraliteto ir stengtis niekam neužkliūti. Tuo labiau – nieko neužkabinti. O tai paskui tik vieni nemalonumai. Žiūrėk, ne taip pasakysi, arba ne taip būsi suprastas“, – savo nuostatos neslepia medikė, šio mėnesio pabaigoje švęsianti gražų savo amžiaus jubiliejų.

APSISPRĘSTI PADĖJO
BRANGAUS ŽMOGAUS
NETEKTIS
Per šešis savo gyvenimo dešimtmečius Aldona niekur nenuskubėjo. Nedidelis ratelis apsisuko, ir moteris grįžo į savo gimtinę, kur žengė pirmuosius žingsnius, kur užaugo. Tiesa, iš jos gimtojo Meinorių kaimo likęs tik pavadinimas. Melioracija iš jo išginė visus gyventojus, o Aldonos tėviškės vietoje liko stovėti tik vienišas medinis kryžius.
Meinorių kaimas priklausė Užlieknės kolūkiui. Tad Aldona ir jos brolis Jonas buvo kolūkiečių šeimos vaikai.
Mergaitė, dar mokydamasi Tirkšlių vidurinėje mokykloje, svarstė, ar studijuos biologijąchemiją ir bus pedagogė, ar rinksis medikės profesiją. Ji labai mylėjo vaikus ir globodavo naminius gyvūnėlius. Kai jos katinėliai susižeisdavo kojytę, ji tapdavo „daktare“ ir tvarstydavo bei gydydavo jų žaizdas.
Anot Aldonos, ji nebuvo iš pačių gabiausių mokinių, tačiau klasės auklėtoja, matydama mergaitės polinkį, patarė jai rinktis mediciną. Bet auklėtojos žodis, ko gero, tada nebuvo lemiamas. Bent jau dabar Aldona taip mano.
„Buvau vienuolikos metų, kai mirė mano močiutė, kurią aš be galo mylėjau. Ji susirgo plaučių uždegimu. Nors ligonė buvo dar ne tokia sena – tik truputį per 60, tada dar nebuvo antibiotikų, o ir liga gal jau buvo įsisenėjusi. Iškviesta medicinos felčerė ją apžiūrėjo ir nustatė ligos diagnozę. Kartu su ja išskubėjau į medicinos punktą parnešti ligonei vaistų. Kai grįžau, jau buvo vėlu. Vaistų nebereikėjo, o išgąsčio apimta mama ragino kuo skubiau bėgti ir kviesti kaimynus. Kol visur subėgiojau, mano močiutė, prasirgusi vos tris dienas, užgeso“, – ir dabar ašarodama prieš beveik 50 metų labai sunkiai išgyventą netektį prisimena Aldona.
Moteris mano, kad ši skaudi nelaimė pastūmėjo ją rinktis medikės profesiją. Ji nenorėjo dar kartą patirti to jausmo, kai pati negalėdama niekuo padėti mirštančiam artimam žmogui, esi priversta prašyti ir laukti kitų pagalbos.
Su savo klasės drauge Nijole, su kuria mąstė apie pedagogines studijas, išlaikiusios brandos egzaminus, nuvažiavo į Šiaulius ir įstojo į medicinos mokyklą.
„Niekas mūsų nelydėjo ir už rankos nevedžiojo. Nors didžiausias miestas, kurį savo akimis buvome regėjusios, buvo Mažeikiai, sėdome į traukinį ir pasiekėme Šiaulius. Ten, pasiteiravusios žmonių, susiradome mokyklą, padavėme dokumentus, išlaikėme stojamuosius egzaminus. Nuo tada prasidėjo naujas mūsų gyvenimo etapas“, – sako Aldona.
SU VYRU SUVEDĖ PIRMOJI
DARBOVIETĖ
Mokslas merginoms sekėsi. 1968aisiais jos baigė Šiaulių medicinos mokyklą ir įgijo medicinos felčerių diplomus. Paskyrimus abi gavo į savo kraštą – Mažeikių rajoną. Nijolė buvo įdarbinta Laižuvoje, o Aldona atsidūrė Reivyčių medicinos punkte.
Čia, šioje gyvenvietėje, jaunoji specialistė sutiko savo gyvenimo vyrą. Kai jiedu susituokė, Alfonsas dirbo Elektrotechnikos gamykloje. Po metų jiems gimė sūnus, o po ketverių šeima susilaukė ir dukrytės. Tada pagausėjusi šeima persikėlė į Mažeikius. Metus Aldona augino dukrą, vėliau ketino įsidarbinti rajono centre. Tačiau pasitaikius galimybei grįžti į tėviškę, jos nepraleido ir 1974aisiais parvažiavo į Užlieknę, kur dirba ir šiandien.
Grįžtant prie pirmosios darbovietės Reivyčiuose, kur Aldona išdirbo apie penkerius metus, tai jaunajai specialistei krūvis teko tikrai nemažas. Jai priklausė tuometės Elektrotechnikos gamyklos gyvenvietė, Reivyčių, Troškučių ir Kalnėnų kaimai. Aptarnaujamojoje teritorijoje buvo apie 1200 gyventojų. Tuo metu tai buvo didelis medicinos punktas, o dirbo jame tik viena darbuotoja.
Didžiąją laiko dalį tekdavo atiduoti mažiesiems pacientams. Daugiausia vaikai būdavo gydomi namuose, o į ligoninę juos guldydavo tik kilus įvairioms komplikacijoms.
„Pas sergantį vaiką tekdavo eiti mažiausiai tris kartus per dieną, nes tiek kartų reikėdavo leisti antibiotikus. Ypač sunku būdavo žiemą, kai per sniegą į tą patį kiemą reikėdavo nubristi po tris kartus ne vieną kilometrą. O pasitaikydavo, kad tuo pačiu metu sirgdavo net 3–4 vaikai, nes mažylių iki metukų turėdavome apie 30. Tad namuose būdavau tik svečias“, – į ne pačius linksmiausius laikus grįžta pašnekovė.
PRIEŠ GIMDYMĄ
PASIRŪPINO LIGONIU
Mintimis naršydama po tuos metus, Aldona prisimena, kaip gelbėdama ligonį pati savo pirmagimio vos nepagimdė pusnyje.
Tada ji dar dirbo Reivyčiuose. Moteris laukėsi ir jau buvo išėjusi atostogų. Ji tiksliai nebepamena, ar vietoj jos niekas nedirbo, ar buvo poilsio diena, bet pas ją į namus rogėmis atvažiavo susirūpinusi moteris, prašydama vykti kartu pas jos tėvą, kurį ištiko insultas.
„Nors jau pavasarėjo, bet dar buvo nemažai sniego. Arklys traukė roges į įkalnę, po to buvo staigus posūkis, o šalia kelio – didelis griovys. Roges kažkaip sumėtė, jos apvirto ir mes abi iškritom į sniegą. Moteriškė persigando ir klausia, kur mane vežti, ar pas jos tėvą, ar į ligoninę. Man nieko neatsitiko, todėl ją nuraminau ir pasakiau, kad galime tęsti kelionę. Nuvykus į vietą, apžiūrėjau ligonį, suleidau jam vaistų, aptarėme, ką daryti toliau. Dėkinga moteris parvežė mane atgal“, – pasakoja Aldona ir priduria, kad jos sūnelis pasaulį išvydo praėjus gerai savaitei po šio įvykio.
MYLIMIAUSI
PACIENTAI – VAIKAI
Gal todėl, kad Aldona visada labai mylėjo vaikus, kalba vėl nukrypsta apie mažuosius jos pacientus.
Anot moters, dabar vaikai laimingesni, nes jų nebereikia badyti ir kankinti taip, kaip anksčiau. Leidžiamuosius antibiotikus pakeitė geriamieji vaistai. Lengviau pasidarė ne tik medikams, kuriems nebereikia vaikščioti į tą patį kiemą kelis kartus per dieną, bet ir mažyliams. Pagaliau jie atsikratė baimės jausmo, lydėjusio juos, kai tik išvysdavo žmogų baltu chalatu.
Būdavo, prisimena medikė, kad vos išgirdę jos balsą, mažyliai puldavo slėptis po stalu ar po lova. Tėvams tekdavo jėga juos iš ten krapštyti. Būdavo ir ašarų, ir klyksmo. Vyresni vaikai tėvų prašydavo paleisti šunį, tikėdamiesi šitaip išsigelbėti nuo adatų. Jiems buvo ne paslaptis, kad jų „daktarytė“ bijo šunų, nes su jais Aldonai yra visko buvę: teko ne tik nuvirsti nuo dviračio, bet ir patirti šių keturkojų žmogaus draugų dantų aštrumą.
„Baimė dėl vaistų leidimo kai kuriuos vaikus pavertė mano priešais. Eidami pro šalį jie manęs „nematydavo“ ir nesisveikindavo. Buvo toks trejų ar ketverių metukų Giedrius. Kartą jis mane labai piktai apibarė: „Ko čia dabar vaikštai, juk aš nesergu. Jeigu pati sergi, tai ir leiskis tuos savo vaistus…“ Berniukas dažnai sirgdavo angina, tad injekcijos jam buvo būtinos. Dabar jis jau suaugęs vyras ir tebegyvena Užlieknėje“, – mažąjį savo pacientą iki šiol puikiai prisimena medikė.
Per 33 metus būta visko: nelaimių ir savižudybių, apsinuodijimų ir traumų. Tai – medikų darbo kasdienybė. Kartais reikia pabūti ir psichologu bei užtarėju, spręsti šeimų konfliktus ir ginčus. Sunkiausia būna padėti netekus brangių žmonių, ypač vaikų, kitų jaunų artimųjų.
Čia gimusią, užaugusią Aldoną visi pažįsta nuo mažens ir paprastai į ją kreipiasi vardu. Medikė taip pat visus puikiai pažįsta, žino, kas ko atėjęs paprašys, kokių kam reikia vaistų, kurio kokie negalavimai.
KASDIENIAI DARBAI
NESUGNIUŽDĖ
Užlieknės medicinos punktas priklauso Tirkšlių poliklinikai. A. Končiuvienė aptarnauja apie 600 gyventojų iš Užlieknės, Lėlaičių, Paventės kaimų. Aptarnaujamajai apylinkei priklauso ir jos gimtasis Meinorių kaimas, bet, deja, žmonių ten nebelikę.
Didžioji dalis jos apylinkės žmonių – senyvo amžiaus, pensininkai. Vaikų yra tik 138. Kaimas pastebimai senėja.
Pernai apylinkėje gimė 10, o šiais metais dar tik du mažyliai.
Pasak A. Končiuvienės, pagrindinė jos užduotis – suteikti pirmąją pagalbą tiek medicinos punkte, tiek ir namuose. Be to, reikia vykdyti gydytojų paskyrimus, perrišti po operacijų ir sužeidimų, lankyti namuose nevaikštančius ligonius, suleisti jiems vaistų, atlikti kitas įvairias procedūras. Bendruomenės slaugytojai priklauso ir dispanserizuoti ligoniai, nėščiųjų stebėjimas, lankymas ir iškvietimas pas gydytoją. O kur dar dokumentų tvarkymas, sveikatos ugdymo darbas su gyventojais ir daugelis kitų.
Kiekvienais metais vyksta įvairios akcijos. Dabar moterys nuo 30 iki 60 metų profilaktiškai tikrinamos dėl gimdos kaklelio vėžio išaiškinimo. Tokių Užlieknės medicinos punkte yra apie 50. A. Končiuvienės rūpestis – pakviesti jas nuvykti į Tirkšlių polikliniką pasitikrinti. Jau du kartus ragino, bet ne visos paklausė, tad tenka vaikščioti pas moteris į namus jau po trečią kartą.
Kita akcija – dėl krūtų vėžio profilaktikos moterims nuo 50 iki 70 metų amžiaus. Jos kviečiamos vykti į Klaipėdą arba Šiaulius, o tai sukelia nepatogumų, todėl kai kurios vis delsia.
IR NAMUOSE
LAUKIA LIGONIAI
Matant medikės darbo krūvį, darosi nepatogu klausti, ar ji randa laiko sau ir savo namams. Aldona prabyla pati. Baigus darbą, jos laukia ne tik lankomieji ligoniai, bet ir pasiligoję artimieji. Tai į devintą dešimtį įkopusi jos mama, dar vyresni anyta ir tėtis. Visi trys kamuojami senatvinių ligų, jiems reikalinga kasdienė ir nuolatinė priežiūra. Vaistai, maitinimas, skalbimas, namų ruoša – viskas ant Aldonos pečių. Jiems visiems jos reikia kaip mažiems vaikams mamos.
„Sunkiai vaikštančiai anytai sunku apsirengti, pavalgyti. Tėčiui reikia ne tik sugirdyti vaistus, bet ir atlikti visą asmeninę higieną. Abi moterys tai nors manęs klauso, o su tėčiu susikalbėti labai sudėtinga. Jis į mano žodžius visiškai nekreipia dėmesio. Sergančiam cukriniu diabetu, būtina laikytis dietos. Tačiau jis to nesuvokia ir reikalauja to, ko jam valgyti negalima“, – savo nelengva dalia guodžiasi moteris, ramindamasi nors tuo, kad šalia yra vyras, kuris jai daug padeda, prižiūri daržus, gyvulius, melžia karves.
Dukra ir sūnus seniai paliko tėvų namus. Abu sukūrė savo šeimas, gyvena ir dirba Mažeikiuose. Aldona jau turi šešis anūkus, kurių vyriausiajam penkiolika, o mažiesiems dvynukams sukako aštuoneri.
Į klausimą, ar vaikai nepasirinko mamos profesijos, Aldona atsako su šypsena:
„Alina dirba „Maximoje“ virėja ir maitina mažeikiškius, o Virginijus remontuoja šaldytuvus, kad tas maistas nesugestų…“
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Užlieknės medicinos punkte
A. Končiuvienė pradėjo ketvirtąjį darbo dešimtmetį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto