Sediškė Elena Daukšienė: „Kur ėjau, ten knygą rašiau“

Kazimieras ir Elena su pirmagimiu Gintautu. Seda, aštuntojo dešimtmečio pradžia.

Elena Daukšienė, atšventusi 80-metį, savo gyvenimą vaikams ir anūkams surašė į knygelę „Mano gyvenimo atsiminimai“.
Gimusios ir augusios Rokiškio krašte, vidurinę baigusios Pandėlyje, technikumą – Kaune Elenos gyvenimo didžioji dalis prabėgo Sedoje. Čia ji dirbo Sedos vartotojų kooperatyvo vyriausiąja buhaltere.
Plačios buvo Sedos kooperatyvo valdos: Renavas, Plinkšės, Dagiai, Rubikai, Šerkšnėnai, Balėnai, Pievėnai… Daug darbuotojų, daug kooperatyvo narių. Ilgą laiką kooperatyvui priklausė ir visuomeninio maitinimo įstaigos, paruošos, skerdykla. O įstaigos vyriausias buhalteris – lyg ir antras žmogus po pirmininko.
Emocinga, geraširdė Elena buvo „spalvinga“ buhalterė: dainininkė, šokėja, gražiai žodį valdė. Tačiau, kaip pati prisipažįsta, darbą gerai atlikti buvo privalu, tad tiek sau, tiek kitiems buvo reikli.
Su Elena sutarėme, kad mūsų pokalbyje apie Sedoje prabėgusius metus ir prisiminimų knygą svarbiausias gyvenimo įžvalgas darys ji pati.

Darbo pradžia buvo sunki

1964 metais Mažeikių rajkoopsąjungos valdybos sprendimu buvau perkelta iš Papilės į Sedos vartotojų kooperatyvą užimti vyriausiojo buhalterio pareigas. Prieš tai su vyru ir Mažeikių rajkoopsąjungos vyriausiuoju buhalteriu Jonu Varpiotu buvom čia atvykę apsižvalgyti. Ne kažin kaip Seda tuomet atrodė…
Sedoje kooperatyvo pirmininku tuomet dirbo Stasys Kaupys, po metų jį pakeitė Veronika Norvaišienė. Daug laiko kartu išdirbom…
Kooperatyvo pirmininkas apgyvendino mus kontoroje. Už sienos buvo avalynės sandėlis. Vieną vakarą, matyt, per daug prikrovėme malkų ir pajutome, kad sandėlyje – gaisras.
Naktis, sandėlio durų vieni laužti negalime, telefono nėra, „buržuikos“ vamzdis skilinėja… Išlaužėme duris, užgesinome ugnį, tada išsikvietėme materialiai atsakingą žmogų…
Po to girdėjau nemalonių kalbų, girdi, specialiai taip padarė, kad pasipelnytų.
Nemalonu buvo ten gyventi, net į tualetą baimė buvo išeiti, vis atrodė, kad kažkas kopėčiomis lipa sandėlio plėšti. Po kurio laiko persikraustėme į vienintelį Sedoje patogumus turintį 12 butų namą. Nebuvo tik šilto vandens, reikėjo pečiuką pasikurti.
Papilėje trejus metus buvau dirbusi vyriausiąja buhaltere, rodos, turėjau darbą išmanyti, bet pirmąjį balansą Sedoje įsiminiau visam amžiui. Nuvežiau jį į rajkoopsąjungą ir raudonavau: nebuvo beveik nė vienos eilutės, kuri nebūtų ištaisyta. Labai savimi nusivyliau – visą naktį sėdėjau tą balansą darydama – ir še tau. Toks „įsimintinas“ buvo pirmas kartas, paskui jau lengviau viskas sekėsi. Man labai padėjo buvusi vyriausioji buhalterė V. Norvaišienė, visada galėjau skambinti į Mažeikius J. Varpiotui.

Vartotojų kooperatyvo kasdienybė ir šventės

Darbą visur dirbti reikia. Kooperatyve tais laikais buvo kokybiškų prekių trūkumas. Tų geresnių, t. y. importinių prekių, visada atveždavo per mažai, jų neužtekdavo. Žmonės grūsdavosi eilėse, kaltino mus, kad saviems prekes slepiam. Ypač prastos buvo lietuviškos prekės, niekas, pavyzdžiui, nebenorėjo avėti lietuviškų sandalų… Pardavėjos geresnes prekes galėjo parduoti tik savo kooperatyvo nariams, pajininkams. Pajininkų daug, o prekių – visada mažai.
Trūko ir maisto produktų, ypač mėsos.
Revizijos, balansai, ataskaitos, visokie patikrinimai, skundų tyrimai… Bet buvome jauni. Daug jaunų specialistų atvažiuodavo dirbti. Draugiškai, linksmai gyvenom.
V. Norvaišienę pakeitė Stasys Pronckus. Mėgom šventes švęsti kartu, nusifotografuoti atminčiai. Kai Sedoje atidarė naują restoraną, kooperatyvo darbuotojai buvo pagrindiniai baliavotojai. Labai daug dainavom… Nepasakyčiau, kad girtavom, bet „ant dainos“ paimdavome. Ir dabar dar girdžiu mūsų dainas.
Švęsdavome spalio, gegužės šventes, Moters dieną, gimtadienius, vardines. Pavargę švęsti nutarėme sudėti kelias progas į vieną… Gimtadienius ar vardadienius mėgom paminėti sukaktuvininkų sodybose. Atsimenu Rūtelės Dumarkaitės 40-čio obuolius. Visa pintinė, rasoti, dideli, skanūs…
Vienu metu buvau ir Moterų tarybos pirmininkė. Įsiminė darbo veteranams organizuotas vakaras. Mėgau eiliuoti, bet kokia proga eilės liejosi. Suprantama, jos nėra didelės meninės vertės, bet man eiliuotas žodis visada buvo gražiau.
Baigiantis devintajam dešimtmečiui, prasidėjo kooperatyvo griuvimas. Išėjo iš pirmininkų S. Pranckus. Naujasis pirmininkas nesugebėjo suvaldyti situacijos ir kooperatyvas, tapęs nemokus, visiškai subankrutavo. Be darbo liko ne tik kontoros darbuotojai, bet ir pardavėjos. Bet dalis jų ir iki šiol sugebėjo išlikti konkurencingoje darbo rinkoje.

Namų vargai ir džiaugsmai

Yra viena pasikartojanti data. Balandžio 17-ąją pamečiui mirė mano tėvai, balandžio 17-ąją į pasaulį atėjo mano pirmagimis sūnus Gintautas. Keistas sutapimas.
Po tėvų mirties, kad užpildyčiau atsivėrusią tuštumą, o ir savų namų jau reikėjo, ėmėme prie Sedos ežero statytis namą. Ėjo į pabaigą septintasis dešimtmetis.
Šis nereikalingas užimtumas, kaip dabar tą sumanymą vertinu, mums kainavo daug nervų, pinigų ir sveikatos.
18 arų pasiėmėme šalia savo kolektyvinio sodo sklypo (tuomet visa paežerė buvo planuojama paversti kolektyviniais sodais). Meistrų paieškos, statybinės klaidos, medžiagų ir pinigų trūkumas – nuolatinės problemos… Šėrėme po keturias ar penkias kiaules, kad mėsą galėtume parduoti, jaučius auginom. Karvės negalėjome laikyti dėl mano dažno važinėjimo į Mažeikius – visokius atsiskaitymus reikėjo pristatyti.

Praėjusio amžiaus šeštasis dešimtmetis. Elena (dešinėje) –
su geriausia mokyklos laikų drauge.

Vargai ir rūpesčiai suėdė mano sveikatą. Darėsi vis sunkiau vaikščioti. Prasidėjo ligos. 2008 metais mirė vyras. Taip namo ir nebaigėme įrengti. Tik ilgai, labai ilgai statėme…
Šalia tų vargų buvo ir džiaugsmų. Mūsų namas – Draugystės gatvėje. Ir taip sutapo, kad visi kaimynai buvome linksmi, draugiški, vaišingi ir dainingi. Mokėjom kartu vardines, gimtadienius švęsti.
Kaimynė Stonienė buvo vardu Janina, tai Jonines visada labai išradingai ir gražiai pažymėdavome – ir su savais muzikantais, ir su savomis gaspadinėmis.
Zita Čičirkienė daug žemaitiškų dainų ir visokių šposų mokėjo, mudu su Čičirka aukštaitišką natą traukėm. O Vladislovas Raštikis visokių talentų buvo pilnas. Ir taip dainos tai vienoj, tai kitoj troboj skambėjo, kol gyvi buvo Zita ir Stasys Čičirkos, Vladas Raštikis, Algis Palšis, Vaclovas Stonys, Paulina ir Alfonsas Butkai…

Mano žmonės, mano jubiliejus

Išmirė mūsų gatvės žmonės, kitus vaikai į miestus išsivežė. Pasenom. Nauji, jauni kaimynai atsikraustė.
Panašaus amžiaus mano kaimynės, nors ir pačios jau nestiprios, mane kartkartėmis aplanko. Mano draugės Valė Kudienė, Jana Palšienė, Onutė Kalinauskienė kartkartėmis praskaidrina dieneles. Ne taip svarbu ką nors atnešti, svarbu kartu pabūti, pasikalbėti neskubant.
Ateina socialinė darbuotoja, duktė Asta iš Kauno atlekia. Labai nustebino ir nudžiugino buvusių bendradarbių apsilankymas.
Jau daug metų esu pensijoje, dėl judėjimo ir kitokių sveikatos negalių seniai niekur nebeišeinu, nebedalyvauju viešame gyvenime, net nesitikėjau, kad kas nors mane prisimins. O reikėjo tikėtis, pasiruošti svečius sutikti…
Pasirodo, jei nors kiek dar gyvas esi, neturi pasiduoti, reikia kovoti už gyvenimą, nes jis toks gražus – neišmainomas nė į jokius turtus.
Iš visos širdies dėkoju buvusioms bendradarbėms: Danutei Dulinskienei, Levutei Damalienei, Zoselei Matutienei, Jadvygai Jonaitienei, Onutei Rimkienei, Birutei Daukantienei. Esu labai dėkinga už kiekvieną aplankymą ligoninėje, už pasėdėjimą mano namuose jubiliejaus proga. Už prisiminimus, už dainas ir linksmą juoką minint senus laikus. Jūs praskaidrinot mano vienatvę.
Ir už taurę šampano, už skanų Danutės atsivežtą tortą dėkoju. Ir… už didelę staigmeną. Nebeturėsiu progos pasitaisyti, jubiliejai ne taip tankiai būna, o ypač tokie nemaži…
Dabar apie užrašytus prisiminimus. Per visą gyvenimą, kur ėjau, kur važiavau, ką sutikau, dėl ko kentėjau ir kuo džiaugiausi, vis mintyse į knygą dėjau. Tuomet atrodė: kada nors gyvenimas aprims, bus laiko viską užrašyti.
O to laiko užteko tik mažai prisiminimų knygelei. Gyvenimas aprimo, laiko turiu į valias, bet sveikatos nebeturiu. Nereikėjo atidėlioti, nereikėjo kitokių laikų laukti.
Visi pamokymai, kad reikia gyventi šia diena, – nieko verti. Juk kasdien šia diena ir šią dieną gyveni, o praeina visos dienos.
Viskas praeina.
Kalbėjosi Jūratė MEDEIKYTĖ
Nuotr. autorės ir iš Elenos DAUKŠIENĖS asmeninio archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto