Sediškes sudomino istorinė fotografija

Apie 1925–1930 m. Grūstės futbolo komanda. Amžini Rimolių komandos varžovai. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Genoveita Gricienė ir Vilija Juočytė Valstybės atkūrimo šimtmečio proga sediškiams pristatė istorinių fotografijų parodą „Iš senų Sedos albumų“.
Suprantama, parodą geriausia apžiūrėti ir įvertinti patiems, tačiau mes galime paanalizuoti jos idėją, aprašyti pasirengimo procesą, pristatyti vieną kitą eksponatą.
Gal tai ne tik paskatins pasidomėti, kaip sediškėms pavyko įgyvendinti nelengvą sumanymą, bet ir kažką panašaus sukurti patiems?

– Mintis pasklaidyti senus sediškių albumus buvo spontaniška ar ilgai puoselėta? Kaip į tai reaguoja žmonės, kurių albumus norite pavartyti?
– Ruošiausi tam gal porą metų, jei ne daugiau. Artėjo Šimtmetis, kai visi galvojom: kuo galiu prisidėti, kaip pats galiu švęsti. Tai tikrai pagreitino šį darbą.
Po teisybei, čia tik didelio darbo pradžia. Praeitis yra toks laikas, kurio pataisyti, pakeisti neįmanoma. Praėjęs laikas geriausiai matomas nuotraukose. Žmogus, eidamas fotografuotis, tam nusiteikia, pasipuošia. Ypač ankstesnių laikų nuotraukose matai rimtą žmonių požiūrį į fotografavimąsi. Žmonės mokėjo gražiai susėsti, kad visi matytųsi, jeigu fotografavosi lauke, tai pasirinkdavo, kad fone matytųsi tai, kas tuo metu svarbu – nauja troba, sodas ar gražiai žydintis darželis. Daug proginių nuotraukų: vestuvių, krikštynų, laidotuvių. Ypač daug laidotuvių nuotraukų iš tarybinių metų.
Pasirinkau lengviausią nuotraukų rinkimo kelią – prašiau, kad savo albumus pasklaidytų Sedos trečiojo amžiaus universitetą lankantys žmonės. Tokia buvo pradžia. Gerai pažindama sediškius, žinodama, kas ką gali turėti, vėliau po kiemus vaikščiojau pati.
Žmonės labai maloniai bendrauja, tik turėk laiko ir noro.
– Ar buvo dalykų, kurie Jus pačią nustebino, gal ką naujo sužinojote apie tokią žinomą ir pažįstamą Sedą?
– Nustebau, kad Sedoje tiek mažai sediškių. Pasakysiu pavyzdžiu. Sutinku ne jauną moterį ir klausiu: „Jūs sediškė ?“ Ta nori parodyti, kad įsižeidė dėl netikusio klausimo, ir sako: „Kāp tad“. Kai pradėjau klausinėti, kuriuo laiku ir kuriame pastate mokyklą Sedoje baigė, moteris suprato mano klausimą: „Nesu sediškė, jau mokyklą baigusi atvažiavau“.
Ir tokių dauguma. Jau seniai čia gyvenančių, bet nei tėvai, nei bočiai Sedoje negyveno, tik vaikai – jau sediškiai.
Bet yra ir šaknimis čia įaugusių, gerą atmintį turinčių, daug fotografijų albumų išsaugojusių. Bėda, kad ant retos fotografijos data parašyta. Bet negaliu guostis – daug nuotraukų radau ir su datomis, ir su atminimais, su vardais ir pavardėmis. Kitus daugmaž užrašėm, atskaičiuodami pagal žmonių amžių.
Tai labai įdomi patirtis. Iš fotografijų atseki žmonių gyvenimus… Iš kartos į kartą perduodamus papročius, tradicijas, atmintį.

Apie 1965 m. Domėnų panos Sedos parke ant suolelio. Iš kairės į dešinę – Regina Lukošiutė, Bronė Remenytė, Petronėlė Niūniavaitė, Bronė Ličkūnaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ilgametė medicinos darbuotoja Stefanija Štakonienė, jau pradėjusi devintą dešimtį savo gyvenimo metų, dar turi puikiausią atmintį. Ji ne tik pasidalijo tvarkingai saugomomis nuotraukomis, bet ir grupinėse nuotraukose surašė visų žmonių pavardes, vardus, pareigas. Supratau, kad jos anūkė  Martyna paveldėjo iš močiutės atmintį ir loginį mąstymą.
Tikrai nežinojau, kad Sedoje buvo dvi parapijos, kad prie didžiosios bažnyčios visada buvo du kunigai. Buvo įdomu, kad, atgavus nepriklausomybę, žmonės greit prakuto. Net Grūstės, Rimolių kaimai turėjo savo futbolo komandas. Futbolininkai turėjo aprangą. Vyko moterų grožio konkursai. Šeimos, jaunimas kasdien eidavo pasivaikščioti pavarduviais, irstėsi valtimis…
Nuotraukos rodo, kaip žmonės po karo, sugrįžus rusams, suvargo, nuskurdo, kaip vėliau vėl palengva prasigyveno, bet kažkaip sumažėjo inteligencijos, orumo.
Stebėjausi, kad ilgą laiką iki karo gedulo spalva buvo balta, nes laidotuvių nuotraukose ir moterys, ir mergaitės arba baltom skarelėm, arba baltom skrybėlaitėm. Įdomu ir tai, kad paveiksluodavosi su karstu ne ant šventoriaus, o už bažnyčios vartų.
Buvo graudu žiūrėti, kaip ilgai mes buvom basi: ir prie mokyklos, ir prie bažnyčios, ir vaikų darželyje…

Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčios klebonas Kilinskis su dukterėčiomis (kairėje). Gardės pradinė mokykla 1955 m. Trečioje eilėje pirma iš kairės Zina Pocevičiutė, šalia – mokytoja Jakytė Leokadija. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Mačiau, kaip keitėsi laidojimo papročiai: nebuvo vainikų, atsirado pinti be gėlių, atėjo vaškinių gėlių ir vaškinių lapų vainikų mada… Vežėm arkliais, bortinėm mašinom su eglišakių „palmėmis“, su eglėm ar beržais, žiūrint koks metų laikas, ant kurių rišom juodas vėliavėles, nešėm karstus, ant rankų užsirišę gedulo raiščius, vėliau lininius rankšluosčius, segėjom juodas gedulo juosteles…
Nustebau, kad šalia fotografų profesionalų visada buvo ir daug mėgėjų, kurie fiksavo tai, kas jiems atrodė įdomu. Mėgėjų dėka išliko baugūs Sedos vaizdai po didžiojo gaisro 1957 metais, matome, kaip atrodė Charlampijaus Timofejevo tvarkomas parkas, kokia buvo autobusų stotis ir autobusai. Galima net parengti parodą „Sedos parke ant suolelio“. Kažkodėl būtent ant to paties suolelio fotografavosi panos iš kaimo, poros, draugai po kariuomenės, tėvai su vaikais.
– Surinkti, suklasifikuoti, aprašyti nuotraukas – viena, kaip jas atrinkti – kita. Dar kitas iššūkis – kaip visa tai pateikti. Ar pavyko?
– Man labai pasisekė, kad turiu puikią pagalbininkę – V. Juočytę. Ji iš mūsų, iš Trečio amžiaus universiteto, bet daug jaunesnė, baigusi kompiuterinį dizainą. Taigi, gerai kerta tai, ko aš neįkertu.
Surinkome apie penkis šimtus nuotraukų, visas sukėlėme į kompiuterį ir atsirinkome „aukso fondą“. Nors mano kompanionė – ne sediškė, bet susidomėjo mūsų darbu ir  nebuvo vien techninė darbuotoja. Atrinkau tai, kas iki karo ir kas – po karo. Smetonos laikų nuotraukos kokybiškos, puikiai išsilaikiusios, nors yra ir nedidelių.
Nuotraukas sugrupavome pagal temas: bažnyčia, mokykla, darželis, ligoninė, vartotojų kooperatyvas, kultūra, viešasis gyvenimas. Žodžiu, parodėm Sedos istoriją per institucijas ir per visą šimtą metų. Na, gal šimtas metų nėra gryna tiesa, nes ekspoziciją užbaigėme ties devintuoju dešimtmečiu.

1972 m. Sedos bažnyčios adoruotojos. Pirmoje eilėje centre – Birutė Paulauskaitė. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Didžiausią nuotraukų dalį sudarė bažnyčia. Žmonės yra išsaugoję pirmosios komunijos nuotraukų – tiek grupinių, tiek savo vaikų. Daug kunigų nuotraukų, adoruotojų, žolberių, atlaidų. Bažnyčios tarnų ir gyvenimo prie bažnyčios nuotraukų yra išsaugoję Aldona Ir Povilas Gailiūnai. Adelė Stasiulytė turi ne tik vertingų Mažosios bažnyčios parapijos, taip pat – ir didžiosios bažnyčios, bet ir daugybę nuotraukų su senosios mokyklos mokiniais, mat, ji gyveno užtiltyje pas močiutę, kuri visada ant kveteros priimdavo mokines.
Šakninė sediškė Genovaitė Paulauskienė sukaupė daug savo tėvų Kazbarų ir bočių nuotraukų dar ir todėl, kad giminėje visada buvo mėgėjų fotografuoti.
Visiškai neparodėme žmonių gyvenimo šeimose. Švenčiant, liūdint, pramogaujant. Ir neparodėme šio Nepriklausomybės laikotarpio. Būtų buvę per daug ilgai arba labai fragmentiškai.
Kovo 11-ąją norėtume parodyti tolesnę Sedos istoriją per institucijas, o žmonių gyvenimus pasiliksime ateičiai.
Labai gražių nuotraukų yra. Ir graudžių, ir komiškų, ir linksmų, ir turtingų, ir biednų… Dar reikės eiti per žmones, kalbėtis su jau aplankytais. Bus įdomu.