Prasidėjus kalendoriniam pavasariui, kovo 3 d., Sedos ežere pirmą kartą buvo surengtos ledinės maudynės. Jas organizavo Sedos kultūros centro renginių organizatorius Gediminas Jokubauskas. Ir pats maudėsi.
Po šio ekstremalaus išbandymo, kuriam ryžosi penkiolika sediškių ir dar daugiau stebėjo, su Gediminu pasikalbėjome ir apie šį renginį, ir apie išmėginimą, kuriam ryžtasi ne kiekvienas.
– Yra žmonių, kurie metai po metų tyliai maudosi ir orams atšalus, ir žiemą, o tu ėmei ir suorganizavai viešas maudynes Sedos ežere. Koks šių kolektyvinių maudynių tikslas?
– Dirbu Sedos kultūros centre. Mūsų toks darbas – organizuoti šventes, renginius, akcijas ir pan. Po Užgavėnių šventės su keliais jos dalyviais susėdome aptarti praėjusio renginio ir kažkaip kalba pasisuko apie sveikatinimąsi, maudynes eketėje. Kalbėjomės, kad vis daugiau žmonių tai propaguoja, o kelios merginos – gal rimtai, gal juoko forma – paklausė, ar nepavyktų pas mus padaryti tokio renginio, nes vienos pačios dar nedrįsta…
Ir man, ir Kultūros centro direktoriui Gintautui Griškėnui ši idėja patiko. Jis ir pats kartas nuo karto tai propaguoja. Tad drauge parinkome datą, kada tai galėtų įvykti, ir pradėjome organizuoti maudynes.
– Kas atsiliepė į judviejų kvietimą? Tik sediškiai? Ir kokio amžiaus?
– Kiek iš viso žmonių susirinko, neskaičiavome. Manau, penkiasdešimt. Tiesa, didžioji dalis atėjo pasižiūrėti ir palaikyti. Gal tik 15 žmonių išdrįso įšokti į ledinį Sedos ežerą. Amžius – nuo 7 iki 64 metų.
Kai kurie iš jų jau daugiau nei 20 metų grūdinasi šaltame vandenyje, buvo ir tokių, kam tokios ledinės maudynės – pirmą kartą. Buvęs sediškis Evaldas specialiai su šeima atvyko iš Vilniaus, kad galėtų dalyvauti Ledinėse maudynėse Sedoje. Jis dieną prieš tai dalyvavo 25 metrų plaukimo eketėje varžybose Trakuose. Vaikinas pasidalijo įspūdžiais, patirtimi. Padėkojo, kad galėjo dalyvauti Ledinėse maudynėse Sedoje. O visiems susirinkusiems žmonėms Evaldas palinkėjo nebijoti išbandyti ir kuo daugiau tokių renginių aplinkui.
– Kaip įvertintum maudynių žiūrovus – ar tai potencialūs kitų maudynių dalyviai?
– Manau, ir daliai žiūrovų tai buvo smagi atrakcija, juk pavasarį ar žiemą Sedos pliaže ne kasdien būna tiek veiksmo. Buvo, kas susidomėjo ir klausė, kada bus kitos tokios maudynės, buvo ir tokių, kurie siūlė paskolinti savo šiltą apdarą, nes galvojo, kad sušalome.
O šalta nebuvo, visus šildė Sedos bendruomenės išvirta arbata. Nors žiūrovai nebuvo labai drąsūs ja vaišintis – gal taupė arbatą besimaudantiems žmonėms, o gal nedrįso artintis prie ežero, kad nepakviestume drauge į jį įbristi…
Tikrai nesitikėjome, kad bus toks gausus palaikančiųjų būrys. Kai kuriems maudynių dalyviams dėl tokio žiūrovų kiekio net buvo šiek tiek nedrąsu.
– Ar maudynėms buvo nustatytos taisyklės, rekomendacijos dėl saugumo?
– Taisyklių yra, kaip ir kelyje. Gali žinoti pagrindinius kelio ženklus, visus skrupulingai išmokti, arba tiesiog sėdi ir važiuoji. Aišku, taisykles kuria patys žmonės, svarbu atsirinkti ir sau pritaikyti. Man svarbiausia – geras, teigiamas nusiteikimas, geras apšilimas prieš įlipant į vandenį. O maudantis svarbu nepadauginti, nepersistengti, nemušti rekordų. Teko girdėti: jei nusprendei lipti į šaltą vandenį, reikėtų bent iki kaklo panirti, kad įsijungtų organizmo savisauga, kad reikia pabūti dar bent 10 sekundžių vandenyje, nors jau lyg ir norisi išlipti, kad organizmas nurimtų, prisitaikytų.
Vieni sako, kad reikia panardinti ir galvą, kiti nepataria to daryti. Visi esame skirtingi. Kas vieną veikia, kitam gali būti netinkama. O išbandyti ledinį vandenį verta visiems, žinoma, atsargiau reikia elgtis žmonėms, turintiems kokių nors ligų…
– O tu pats mėgsti ekstremalų maudymąsi?
– Ilgą laiką su geru pavydu žiūrėjau į tuos žmones, kurie lipa į eketę, grūdinasi. Galvojau: kokie jie stiprūs, iš kur pas juos tiek drąsos, kaip jiems visa tai pavyksta, tikriausiai jau seniai grūdinasi… Kartą pamačiau, kad netoli vyksta panašus renginys – naktinės ledinės maudynės, ir be kažkokio didelio pasiruošimo pasiryžau dalyvauti. Visą dieną bijojau, dvejojau, svarsčiau, ar bandyti. Bijojau, kaip sureaguos organizmas, ar nesusirgsiu, nes savaitgalį laukė renginiai, kuriuose privalėjau dalyvauti.
Buvau girdėjęs, kad žmogaus organizmas, patirdamas stresą, kaip tik įjungia apsaugines funkcijas. Na ir ką – įšokau su visais draugiškai į eketę… Ir labai nustebau: ar tik tiek to šalčio?!
Išlipus buvo apėmęs geras jausmas, kad pagaliau tai padariau. Pakylėtas ilgai persirenginėjau ant sniego, o ir į eketę lipau basomis, tad net nepajutau, kaip ėmė gelti kojas… Grįžęs namo mirkiau jas šiltame vandenyje, kol viskas susitvarkė. Tada galvojau: nežinau, ar benorėsiu antrą kartą… Kitą dieną nebuvo nė slogos ar menkiausio peršalimo, nors mano aplinkoje tuo metu daug kas sirgo, susigriebę vienokį ar kitokį virusą.
Ilgainiui atsirado noras vėl ir vėl nerti į eketę, teko dalyvauti renginyje „Palangos ruoniai 2024“ ir šokti į ledinę Baltijos jūrą su gausiu žmonių būriu.
Kaskart išlipęs iš vandens jautiesi sveikesnis, laimingesnis, geresnis, priartėjęs prie gamtos. O tai užkrečia… Tik dabar dažniausiai maudausi su vandens batais, ilgai nestoviu ant dugno, o persirengdamas naudojuosi kilimėliu.
– Ką nusprendėte: dar organizuosite tokias maudynes?
– Tikrai taip, organizuosime. Kadangi sediškiai – tie, kas maudėsi, ir tie, kurie tik stebėjo, dar tą pačią dieną klausė, kada kitąkart renkamės. Manau, ilgai laukti neteks.
Jūratė MEDEIKYTĖ
