Kalbotyrininkas Juozas Pabrėža tikino: Romualdas Granauskas jam – pats tikriausias ir bene vienintelis žemaičių rašytojas. Autorės nuotr.
Sedos Vytauto Mačernio gimnazijoje vyko respublikinė konferencija „Romualdas Granauskas – žemaičių rašytojas“.
Šia konferencija gimnazijos bendruomenės nariai drauge su būriu svečių iš Skuodo, Šiaulių, Klaipėdos, Mažeikių, Varnių (Telšių r.) paminėjo Mažeikiuose gimusio, Sedoje kurį laiką gyvenusio ir Žemaitiją labai mylėjusio prozininko, dramaturgo 80-ąsias gimimo metines.
Kvietė klausytis ir įsiklausyti
Konferencijos organizatorės – Vytauto Mačernio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos pasistengė, kad konferencijos programa būtų įvairiapusė. Mokytojos pranešimų skaityti pakvietė lektorius, kurie R. Granauską pažinojo, turėjo garbės su juo bičiuliautis, bendrauti.
Pasak gimnazijos mokytojos Rasos Čičirkaitės, R. Granauskas neabejotinai yra žemaičių rašytojas.
Jo žemaitiškume daug gilumo, per Granausko vaizduojamą pasaulį prabyla senoji žemaičių gentis, jos dvasia. Konferencijoje apie tai ir buvo kalbamasi. Tad mokytoja kvietė dalyvius – ypač gimnazistus, klausytis ir įsidėti išgirstus dalykus į širdis.
Gimnazijos direktorė Aušra Kazlauskienė sakė: „Gerai yra susirinkti ir kalbėtis apie žmogų, kuris gyveno Sedoje ir baigė šią mokyklą. Kažkada skaitant interviu su Granausku man užsifiksavo mintis apie tai, kad jis sakė niekada nerašęs jauniems žmonėms. Rašytojui atrodė, kad jo tekstai jaunimui kaip iš viduramžių. Bet žiūrėdama į konferencijos programą, į čia susirinkusius žmones, galvoju, kad ne visai taip. Tikiuosi sužinosite kažką naujo apie rašytoją.“
Nešiojo grubumo kaukę
Pirmiausia savo mintimis ir prisiminimais apie rašytoją pasidalijo Skuodo kultūros centro Žemaičių teatro vadovas ir Romualdo Granausko viešosios bibliotekos darbuotojas Edmundas Untulis.
Pranešėjas pats mokyklą baigė Sedoje. Jis pažinojo R. Granauską ir, skaitydamas rašytojo kūrinius, aiškiai mato ir atpažįsta aprašytus vaizdus, žmones, atsitikimus.
Lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Laima Skabickienė sakė: „Teisinga, kad su Granausku susitinkame per Sedą“. Autorės nuotr.
E. Untulis prisiminė, kad rašytojas buvo žmogus, mokėjęs pasijuokti iš savęs.
„Visas jo gyvenimas buvo labai spalvingas. Jis nebijojo „skelti“ ir aštresnio žodžio, todėl iš pažiūros žmonėms atrodė grubus. Bet juk įprastai taip būna, kad tie, kurie užsideda grubumo, atšiaurumo kaukę, iš tikrųjų – labai jautrūs žmonės“, – kalbėjo pranešėjas.
Jei skaityti, tai tik geras knygas
Skuodiškis atsakė į dažnam žmogui, ypač jaunimui, kylantį klausimą: ar verta vargti ir iki pabaigos skaityti tokią knygą, kuri „nelimpa“, nepatinka.
Pasak E. Untulio, jei skaitai tekstą ir jis tau lyg slysta nuo liežuvio, vadinasi, tekstas yra gerai parašytas. O kai kurios knygos yra išgarbintos, išpopuliarintos, tačiau to populiarumo nevertos.
Kai kurie rašytojai knygas „kepa“ kaip blynus – daug ir dažnai, o skaitytojai jas ir perka, prašo, klausia bibliotekose, ar šios jas turi.
„Bėda, kad dažnas skaitytojas tose knygose nejaučia dvasios. Gal tekstai parašyti ir talentingai, bet skaitai tarsi prisiversdamas, o paskui atidedi tą knygą, nustumi. Kitą knygą – kad ir ne storą, „praryji“ greitai, o po kurio laiko nori ją skaityti vėl ir vėl“, – skaityti knygas, kurios turi sielą, ragino bibliotekos darbuotojas.
Lenkė savo bendraamžius
Mokytoja R. Čičirkaitė konferencijoje perskaitė R. Granausko klasės draugės Marijos Šakytės-Marcevičienės ir jo lietuvių kalbos mokytojos Elenos Tarvydaitės-Kukulskienės prisiminimus apie tai, koks rašytojas buvo, kol gyveno ir mokėsi Sedoje.
Klasės draugės ir mokytojos prisiminimuose Granauskas – draugiškas, linksmas, už savo bendraamžius gudresnis bei protingesnis.
Jis jau būdamas moksleivis rašinėjo įvairius kūrinėlius. Visi – ir mokiniai, ir mokytojai – tą žinojo. O lietuvių kalbos mokytoja pykdavo už jo negražų raštą, bet už puikų rašinių turinį ji mokiniui viską atleisdavo.
Palaikė ryšį su žemaičiais
Apie žemaičių kalbos dvasią kūryboje kalbėjęs Šiaulių universiteto docentas Juozas Pabrėža sakė, kad jam viena didžiausių ir ryškiausių gyvenimo vertybių – žemaičių kalba.
„Nežinau nė vieno kito rašytojo, kurio kalboje, kūryboje taip ryškiai gyventų žemaičių kalbos dvasia. Granausko kūriniai, nors ir parašyti bendrine kalba, bet, skaitant juos, juntama, kaip tekstuose pradeda plaukti žemaičių kalba. Tai ir yra žemaičių kalbos dvasia“, – įsitikinęs kalbininkas.
J. Pabrėža sakė, kad su R. Granausku buvo pažįstamas ir, nors juodu ne itin dažnai susitikdavo, vis dėlto ryšį palaikė, daug kalbėdavosi telefonu. Rašytojui buvo kančia gyventi ne Žemaitijoje, todėl pačioje savo gyvenimo pabaigoje, kai dėl sveikatos nebegalėjo išeiti iš namų, jis daug kam, o ypač žemaičiams, skambindavo telefonu.
Pranešimų klausėsi gimnazistai iš Sedos, Varnių bei Mažeikių. Autorės nuotr.
„Skambindavo ir man. Tie skambučiai būdavo vėlyvi. Būdavo, jau miegodavau ir suskambėdavo telefonas. Kalbėdavomės su Granausku apie gyvenimą. O vieną naktį kalbėjomės ir jis man sako: Juozai, padainuokim. Ir, žinokit, dainavom dainą „Ir paaugo žalia liepa“. Žemaitiškai“, – prisiminė J. Pabrėža.
Darbus pristatė ir mokiniai
Sedos gimnazijoje surengtoje respublikinėje konferencijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė Klaipėdos universiteto profesorė Roma Bončkutė, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos mokytoja ekspertė Laima Skabickienė, Sedos Trečiojo amžiaus universiteto Dvasinio tobulėjimo fakulteto dekanė Stanislava Petkienė.
Savo pranešimus, kuriuose vienaip ar kitaip buvo gvildenamos temos, susijusios su žemaičių rašytoju R. Granausku, pristatė ir Sedos, Varnių, Mažeikių gimnazistai.
Konferenciją vainikavo Juozo Vaičkaus „Skrajojamojo“ teatro spektaklis pagal R. Granausko pjesę „Rožės pražydėjimas tamsoj“.
Loreta BUTKUTĖ
