Lietuvos kariuomenės karininkas Povilas Plechavičius su žmona Irena, 1919 m.
Šeštadienį, vasario 1 d., Sedoje vyks generolo Povilo Plechavičiaus 130-ųjų gimimo metinių minėjimas. Sediškiai nuosekliai prisideda prie kraštiečio atminimo įamžinimo. Praėjusių metų vasario 16-ąją minint 100-ąsias Sedos karo komendantūros metines, Sedoje buvo atidengta atminimo lenta.
Sedos TAU rektorė Genoveita Gricienė akcentuoja: „Stebintis, kad artėjant generolo jubiliejui ant Lietuvos nieko nesigirdi, atėjo supratimas, kad minėti reikia patiems. Čia, Žemaitijoje. Juk jis mūsų Žemaitijos žemės generolas. Pirmiausia mums ir dera didžiuotis, paradus organizuoti, minėjimuose kalbėti, laikraščiuose rašyti.“
Tad rytoj Seda laukia nemažo svečių būrio iš visos Lietuvos.
Renginio išvakarėse „Santarvė“ pakalbino G. Gricienę, vieną iš generolo P. Plechavičiaus atminimo įamžinimo organizatorių.
– Pradėjau domėtis Plechavičiais senokai. Ir vis stebino mintis: kodėl mes tiek mažai žinom, kodėl Plechavičių nuopelnai Lietuvai lyg ir neminimi, tinkamai nepagerbiami. Domintis ir vis daugiau sužinant, atėjo supratimas, kad generolo P.Plechavičiaus atminimas labai gerbiamas Lietuvos kariuomenėje, kad jis labai didelis autoritetas tarp karių.
Organizavau konferenciją Sedos malūne, užsimezgė ryšiai su mokslininkais, besidominčiais mūsų kraštiečiais – generolu ir jo broliu pulkininku. Atnaujinau pažintį su Skuodo kraštotyrininku Juozu Vyšniausku.
Artėjant 130-osioms generolo gimimo metinėms, pradėjau ieškoti ryšių su jo vardą turinčiomis organizacijomis. Pasirodo, yra generolo Povilo Plechavičiaus karių sąjunga su centru Vilniuje ir skyriais keliuose Lietuvos miestuose. Kaune veikia generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjus. Nuvažiavau į Kauną, aplankiau, savo akimis apžiūrėjau. Kaune aplankiau ir užmezgiau malonią pažintį su generolo dukterėčia Vita Plechavičiute-Jauniškiene. Jos tėvai Ona ir Mamertas Plechavičiai gyveno Sedos malūne. Jos su sesute, mirusia pakeliui į tremtį, yra gimusios ir augusios Sedoje.
Stebintis, kad artėjant generolo jubiliejui ant Lietuvos nieko nesigirdi, atėjo supratimas, kad minėti reikia patiems. Čia, Žemaitijoje. Juk jis yra mūsų Žemaitijos žemės generolas. Pirmiausia mums ir dera didžiuotis, paradus organizuoti, minėjimuose kalbėti, laikraščiuose rašyti.
Petro Jurgėlos ir Pauliaus Jurkaus 1978 metais Amerikoje išleistoje knygoje „Gen. Povilas Plechavičius“ yra tokia mintis, kad ateis diena, kai Žemaitijos žemėje bus statomi paminklai Žemaitijos vadui. Manau, kad žemaičiai, nuo atminties nuvalę dulkes ir sovietinės propagandos apnašas, deramai pagerbs savo generolo atminimą.
Džiaugiuosi, kad generolo minėjime sutiko dalyvauti Lietuvos kariuomenės atstovai, dalyvavo P. Plechavičiaus karių sąjunga, kadetų licėjaus, Lietuvos šaulių sąjungos 8-osios Žemaitijos rinktinės, Šiaulių apskrities generolo Povilo Plechavičiaus 6-osios rinktinės atstovai. Bus kariškas vaizdelis Sedoje. Atvažiuos ir Plechavičių palikuonys.
Žinių apie generolo nuopelnus Sedos kultūros centre vyksiančiame minėjime suteiks karo istorikas Gintautas Jakštys.
Dėkoju Sedos parapijos klebonui Modestui Ramanauskui, kuris sutiko iškilmėms suteikti pradžią, aukodamas šv. Mišias.
Ir dar – džiaugiuosi, kad tiesiogiai priklausau Sedos kultūros centrui, kad gaunu visokeriopo palaikymo ir pagalbos. Visa tai mums leidžia tikėtis, kad istorinės atminties paieškos ir jos įamžinimas šia diena nesibaigs.
Povilo Plechavičiaus biografijos faktai
Gen. Povilas Plechavičius, 1957 m., JAV. Vytauto Maželio nuotr.
P. Plechavičius gimė 1890 m. vasario 1 d. Mažeikių apskrities, Židikų valsčiaus, Bukončių vienkiemyje. Mokėsi Lietuvoje, vėliau – Maskvos gimnazijoje. 1914 m. baigęs Orenburgo kavalerijos karo mokyklą, dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose.
1918 m. P. Plechavičius grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Žemaitijoje. Čia suorganizavo žemaičių partizanų rinktinę, kovojusią prieš bolševikus, užėmusius Mažeikius ir Telšius. Jis tapo Mažeikių karo komendantu, kovojo su bermontininkais, lenkais. Už kovas dėl Lietuvos laisvės P. Plechavičius buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.
1924 m. P. Plechavičius baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, 1926 m. – Generalinio štabo akademiją Prahoje. 1926 metų gruodžio 17 d. vadovavo perversmui Lietuvoje. Nuo 1927 m. buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininkas, 1929 m. vasario 13 d. prieš savo valią buvo išleistas į atsargą. P. Plechavičius Lietuvos kariuomenėje tarnybą pradėjo kapitonu, o baigė generolu leitenantu.
Pirmosios sovietinės okupacijos metais jis pasitraukė į Vokietiją, Antrojo pasaulinio karo metais vėl grįžo į Lietuvą ir vadovavo Vietinei rinktinei. Likvidavus Vietinę rinktinę, vokiečių buvo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, po to – į Dancigą, Klaipėdą, iš ten paleistas. Po to P. Plechavičius išvyko į Vokietiją.
Nors sovietų valdžia reikalavo išduoti P. Plechavičių kaip karinį nusikaltėlį, generolui pavyko emigruoti į JAV. 1949 m. P. Plechavičius atvyko į Čikagą, kur gyveno jo motina Konstancija Bukontaitė-Plechavičienė.
P. Plechavičius mirė 1973 m. gruodžio 19 d. Čikagoje.
Parengė Asta ŠILAITYTĖ
