Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijoje veiklą atnaujino „Caritas“, ši organizacija Sedoje veikė nuo Nepriklausomybės pradžios. Jai vadovavo Zita Čičirkienė.
Po sediškės mirties „Carito“ veikla buvo nutrūkusi, kiek vėliau jos ėmėsi Z. Čičirkienės dukra Rūta Budreckienė.
Naujas „Carito“ savanorių būrelis ir vadovė Laimutė Mažrimienė ruošiasi veikti taip, kaip „Santarvei“ sakė Rūta: turi rastis bendruomenė.
Pokalbis su „Carito“ veiklos iniciatoriais – apie sambūrio Sedoje praeitį ir ateitį, jam dirbusius žmones ir šių dienų lūkesčius.
Rasa ČIČIRKAITĖ,
mokytoja:
– Mama iš prigimties, pagal savo natūrą, buvo karitietė. Ir dabar matau: ant dujinės viryklės virinami švirkštai, o lauke, į trobos sieną atremtas dviratis… Skubėjo į pagalbą visiems ir visur, vos tik sužinojusi, kad yra reikalinga. Jeigu ligonis gyveno toli, ieškodavo, kas nuveš, kartais sergančiojo namiškiai patys ją veždavosi.
Nebuvo netinkamo laiko žmogui pagelbėti. Žinojau, kad mama kartais važiuoja į Telšius „Carito“ reikalais, bet niekada per daug nesigilinau. Pasirodo, kad ji vadovavo Sedos „Caritui“.
Kai mamos neliko, mes natūraliai stengėmės tęsti jos gyvenimą. Tik mūsų pagalba jau turi kitą formą, nes mes – ne medikės.
Rūta BUDRECKIENĖ,
buvusi „Carito“ vadovė:
– Kaip Rasa sako, mes perėmėme „Caritą“ iš mamos. „Caritas“ yra visuomeninė veikla prie bažnyčios. Ji yra reglamentuota, su savo taisyklėmis, su veiklos viešinimu. O aš moku tik tyliai eiti ir padėti, galiu savo draugus, draugų draugus pakviesti prisijungti, jei mudviejų su Rasa galimybės yra per menkos. Kaip buvo su ukrainietėmis – daug žmonių įtraukėm, kol radom butą, kol jį keitėme, kol padėjome rasti darbą.
Zita Čičirkienė su anūkėmis. Nuotr. iš šeimos archyvo
Bet aš negaliu savęs priversti išeiti prieš žmones ir pasakyti, kad dabar bus renkami pinigai „Carito“ veiklai. Kai Sedos parapijai vadovavo klebonas Modestas Ramanauskas, matydamas mano sunkumą ant širdies, eidavo pats. Bet čia yra ne tas, reikia burti žmones, kviesti juos prie bažnyčios. Ir vienas pats klebonas to negali padaryti. Turi rastis bendruomenė.
Atėjus naujam klebonui, atsisakiau vadovauti. Aš liksiu „Carito“ veikloje kaip tylus darbininkas, visada ateisiu kviečiama, viską atliksiu, jei tik gebėsiu. Toks yra mano gyvenimo būdas: geri darbai daromi tyliai.
Renata MILEVIČIENĖ,
nauja Sedos parapijietė:
– Manau, kad Laimutė Mažrimienė teisingai nusprendė sutikdama vadovauti „Caritui“. Matau, kad visada aktyvus gyvenimas Sedoje vėl perjungė pavarą. Dar daugiau visko…
Sustiprės parapijos bendruomenė, rasis daugiau žmonių prie bažnyčios. Klebonui bus daugiau pagalbininkų.
Aš suprantu, kad „Caritas“ turi būti matomas ir girdimas. Žmonės turi turėti vilties, kad, ištikus nelaimei, gali kreiptis pagalbos. Turime rinkti aukas ir kasoje turėti lėšų, o ne tik nelaimei ištikus skelbti rinkliavą. Būna situacijų, kai pinigų reikia čia ir dabar. Be to, juk „Carito“ pagalbą visada lydės malda, prašant Dievo palaimos ir užtarimo. Tai didelis pastiprinimas, kai tave ištinka bėda.
Man pačiai tai nauja veikla, bet jau dabar įdomu prisidėti. Tikrai atsiras darbo ir jaunimėliui: ir žolę senam žmogui padėti nupjauti, malkų priskaldyti, ir susirgusiajam pagelbėti.
Virginijus PALIONIS,
Sedos parapijos klebonas:
– „Carito“ veikla bažnyčiai suteikia rimtumo. „Carito“ žmonės čia gyvena, pažįsta, žino, kam padėti darbu, ką paslaugyti, kam prie buities darbų prikibti.
„Caritas“ padės suburti bendruomenę, kurią į bendrystę veda malda. Ir visus gerus darbus lydės malda. Vienas žmogus, kad ir parapijos klebonas, nepadarys to, ką gali padaryti į bendruomenę susibūrę žmonės.
Kurti prie bažnyčių „Carito“ grupes labai rimtai skatino a. a. vyskupas Jonas Boruta. Jis sakė: „Jeigu parapijoje nėra „Carito“, tai yra mirusi parapija.“ Galėtų veikti „Carito“ grupelės ir mažose parapijose, bet didesnėse jos tiesiog būtinos.
Džiaugiuosi parapijiečių aktyvumu, džiaugiuosi, kad Laimutė Mažrimienė sutiko vadovauti. Padėsiu, jei tik būsiu reikalingas. Kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį melsimės už šeimas ir po šv. Mišių rinksimės parapijos namuose.
Tradicijas reikia kurti ir palaikyti. Retai kas savaime ir ilgam pasidaro.
Laimutė MAŽRIMIENĖ,
naujoji Sedos parapijos „Carito“ vadovė:
– Ateinu į naują veiklą tikėdama jos prasmingumu. Tiesiog man atėjo toks metas, kai norisi dalyvauti bažnyčios bendruomeninėje veikloje. Tikiu, kad materialią pagalbą turi lydėti malda. Tik su Dievo padėjimu turime eiti į žmones.
Labai džiaugiuosi, kad iš karto atsirado bendraminčių. Šiandien organizavome vadinamąją Pyragų dieną. Pyragus kepdami, ateidami, aukodami pinigus, gerumą parodė daugybė žmonių. Susirinko prie pyragų ir daug jaunų šeimų, ir tik vaikų. Kaip būtų smagu pritraukti visus tėvus, kurių vaikai ateina į bažnyčią, ruošdamiesi Pirmajai Komunijai ar Sutvirtinimo sakramentui. Kad atvežę vaikus iki bažnyčios ir patys užei-
tų…
Esu nusiteikusi dalyvauti visuose mokymuose, kokius tik organizuos mus globojantis Telšių „Caritas“, kad įgaučiau daugiau supratimo, nes daugybės organizacijos valdymo klausimų tiesiog neišmanau. O karitietė savo dvasia buvau visada. Kad tik Dievas duotų sveikatos šiai veiklai, nes matau, kad Kultūros centro ansambliuose galiu ir nebepajėgti dalyvauti.
Sedoje gyventi smagu, nes visada yra žmonių, kurie pašaukti ateina. O kad dirbsim, kad stengsimės, tai ir Dievas padės.
Jūratė MEDEIKYTĖ
Autorės nuotr.
