Jauno, 23-iejų metų žuvusio poeto iš kaimyninio Šarnelės kaimo Vytauto Mačernio atminimą iki šiol tebesaugo jo vardu pavadinta Sedos gimnazija. Čia jau įsisenėję su poetu susijusios tradicinės šventės, minėjimai, konkursai, koncertai, kiti renginiai.
Ketverius metus čia mokęsis V. Mačernis gimnazijoje įamžintas ir kitais ženklais. Ne už kalnų – birželio 5-ąją – ir 95-osios poeto gimimo metinės.
Gimnazijoje matomas
V. Mačernio gimnazijos vestibiulyje įrengtas poetui skirtas kampelis, kuriame kabo jo portretas, pastatyta skulptoriaus Vytauto Šerio iš tonuoto gipso sukurta poeto skulptūra, kurią jis padovanojo mokyklai 2005 metais, čia padėtas ir vadinamasis Marcelijaus Martinaičio suolelis, ant kurio palikti poetų autografai.
Taip pat gimnazijoje kabo didžiuliai V. Mačerniui skirti stendai. Jie pasakoja, kad poeto gimtinė – Šarnelės kaimas Plungės rajone. Čia graži gamta, piliakalnis, ežeras, kalvoti laukai, ūkininkų sodybos, upelis, pievos ir pelkės. Cituojamas ir vienas poeto kūrybos posmas: „Norėčiau jums kaip knygą nuo pradžios atskleisti/ Save ir visą perskaityti ištisai./ Bet mano knygos puslapiai taip išsisklaistę:/ Jos galo ir pradžios neberandu patsai.“
Poetas V. Mačernis gimė 1921 metais, tėvai – Elžbieta ir Vladislovas Mačerniai.
„Jo tėvas buvo jei ne kraujo, tai bent polėkių ir gyvenimo aristokratas. Motina – amazoniško tipo ir temperamento moteris. Nors jie abu ir buvo savo gyvenimo būdo ir temperamento aukos, pats Mačernis su neslepiamu pasididžiavimu pasakodavo apie jų platų gyvenimą. Savo pasakojimuose save visuomet vaizduodavo kilmingo vaiko rolėje, su visais įprastiniais atributais – arkliais, fajetonais, tamsiomis dvaro alėjomis ir t. t. Jis pasakodavo tik iš vaikystės, nes vėlesniais metais toji idilija buvo antiromantiškos realybės sugriauta“, – apie V. Mačernį ir jo tėvus pasakojo poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas.
Poetą globojo senolė
V. Mačernio tėvas mirė anksti. Motina buvo valdinga moteris, po vyro mirties ant jos pečių liko visas 120 hektarų ūkis.
Taip pat šiame stende rašoma, kad ypatingai svarbus žmogus V. Mačerniui buvo senolė. Ji augino ir globojo mažąjį Vytuką.
Apie jo senolę cituojamos ir poeto Eugenijaus Matuzevičiaus mintys: „Jos meilė, jos dvasinis dosnumas ir širdies šviesa V. Mačerniui liko kaip gražiausias vaikystės prisiminimas. Neatsitiktinai senolės paveikslas, jos dvasia yra įsilieję į poeto kūrybą“.
1931–1935 metais V. Mačernis mokėsi Sedos vidurinėje mokykloje.
Istorikas Povilas Šverebas, Vilniaus universiteto archyvuose ištyręs archyvus apie V. Mačernį, teigia: „Samdyta moteris namuose gerai paruošė Vytautą mokyklai. Šarnelės mokykloje mokėsi tik kelis mėnesius. Sedoje priimtas į I klasę (dabar 5 klasė). Buvo vienas geriausių mokinių.“
Sedoje poetas mokėsi su kunigu poetu Leonardu Andriekumi ir žurnalistu, poetu Pauliumi Jurkumi. Jie gyvendami Jungtinėse Amerikos valstijose 1992–1996 metais su Sedos vidurine mokykla palaikė glaudų ryšį.
Studijavo Kaune ir Vilniuje
1935 metais V. Mačernis mokėsi Telšių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazijoje, o nuo 1939 metų studijavo anglų kalbą ir filosofiją Vytauto Didžiojo universitete. Apie šį laikotarpį taip pat išlikę A. Nykos-Niliūno prisiminimai: „Kaunas Mačerniui buvo svetimas. Jį slėgė pionieriška atmosfera ir betradicinės miesčionijos gyvenimo maniera (jam aukščiausia kultūrinė pramoga buvo opera su Kipru Petrausku). Kaunas ne tiek kūrė, kiek pamėgdžiojo. Jam pirmiausia rūpėjo Vakarų miesčionijos elgesio normų įsisavinimas. Jis mokėsi šokti, gerti, valgyti, nešioti vakarinius rūbus ir dainuoti Vakaruose populiarius šlagerius.“
Nuo 1940 metų V. Mačernis studijuoja Vilniaus universitete. „… Vilniaus nuostatos buvo kitokios. Mačernis tiko Vilniaus gatvių peizažui rudenį ir pavasarį, lietingai dienai ir lapų kritimo metui. Bet netiko ir nejaukiai jautėsi pasilinksminimo vietose, kurių instinktyviai vengė“, – apie tuos laikus kalba A. Nyka-Niliūnas.
Uždarius Vilniaus universitetą, V. Mačernis grįžta į savo gimtąją Šarnelę ir čia praleidžia paskutiniuosius savo gyvenimo metus.
Liko gimtinėje
Šarnelėje jis daug skaitė, vertė Oskaro Milašiaus kūrybą, ketino studijuoti Sorbonos universitete Paryžiuje. Poetas nuolat jautė nepasotinamą dvasios alkį, todėl viename savo kūrinių teigia, kad „Savo sielą, alkaną kaip žvėrį, maitinau geriausiais žemės vaisiais…“
1944 metų spalį artėjant frontui, V. Mačernis apsisprendžia evakuotis į Vakarus, tad spalio 7-ąją vežimu palieka savo gimtuosius namus. Toli nenuvažiavo – jauno, talentingo poeto gyvybę nutraukė atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra. Arklys vežimą su žuvusiu šeimininku atitempė į vieną iš kaimynų sodybų. Čia jis išbuvo visą naktį ir tik kitą dieną vėl pasiekė namus Šarnelėje: savo gimtinėje poetas, amžinojo atilsio atgulęs netoli namų esančiame kalnelyje, liko visam amžiui.
Poeto eilėraščiai jam gyvam esant nebuvo išleisti – jie nuorašais sklido po visą Lietuvą, pasirodydavo tai viename, tai kitame spaudos leidinyje, kai kurie poeto kūriniai išleisti užsienyje.
Lietuvoje pirmą kartą pluoštas V. Mačernio eilėraščių oficialiai paskelbtas tik 1966 metais – „Poezijos pavasario“ almanache, o poezijos rinktinė „Žmogaus apnuoginta širdis“ Lietuvoje išspausdinta 1970-aisiais: laikydama ją rankose, poeto motina pasakė „Vaka, mūsa Vytauts yr gyvs“.
Ruošiasi iš anksto
Sedos V. Mačernio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Rasa Čičirkaitė pasakojo, kad tradiciškai poetas pagerbiamas birželio 5-ąją – jo gimtadienio ir spalio 7-ąją – jo žūties dieną.
Tą dieną gimnazijos dvyliktokai važiuoja į V. Mačernio gimtinę Šarnelę ir vaikščioja jo rudenėjančių „Vizijų“ keliu.
„Pastaruosius dvejus metus ten atvažiuoja ir dvyliktokai iš Šiaulių Didždvario ir iš Kelmės gimnazijų. Jie ten eidami skaito Mačernio poeziją, „Vizijas“, sonetus, kas dainuoja ar groja… Žodžiu, gamta įkvepia moksleivius esant poreikiui išsisakyti“, – kalbėjo mokytoja.
Birželio 5-ajai gimnazistai pradeda ruoštis gerokai iš anksto: į Žemaitijos mokyklas, gimnazijas išsiuntinėjami nuostatai, dalyvaujama literatūrinio rašinio konkurse „Aš pažinau karalių tavyje“, dailės mokytojai raginami paskatinti vaikus dalyvauti konkurse „Iliustruoju Mačernio kūrybą“, taip pat skelbiamas konkursas „Deklamuoju V. Mačernį“ – jo metu gimnazijos mokiniai mokosi poeto eiles mintinai ir tiesiog eilutėmis skaičiuojama, kas jų išmoko daugiausiai.
Kadangi į poeto gimtadienius Sedoje atvyksta nemažai garsių žmonių, gimnazija sulaukia ir moksleivių iš Merkelio Račkausko, Gabijos gimnazijų, Akmenės ir Plungės. Renginių metu apdovanojami geriausių rašinių kūrėjai ir jų vadovai.
Šarnelėje įamžintos „Vizijos“
R. Čičirkaitė teigė, kad pirmą kartą poeto V. Mačernio gimtadienio jubiliejus buvo minimas 1971 metais. Jo kapą Šarnelėje tada aplankė įžymūs Lietuvos kultūros žmonės: literatūros mokslininkas, kritikas Vytautas Kubilius, poetai E. Matuzevičius ir Onė Baliukonytė, rašytojas Mykolas Karčiauskas bei dainininkas Danielius Sadauskas.
Sedos vidurinėje mokykloje 1994 metais vyko teminis vakaras „Vytautas Mačernis – poetas ateitininkas“ .
„Tada abiturientai ir pasiūlė, kad mokyklą būtų galima pavadinti poeto vardu. Jų noras išsipildė tik po dešimties metų – 2004 metais Sedos vidurinė mokykla pavadinta Vytauto Mačernio vardu“, – kalbėjo mokytoja.
Per dvejus metus – 1995–1996 metais Šarnelėje įamžintos poeto „Vizijos“ – tokia idėja gimė iš Šarnelės kilusiam kraštotyrininkui Konstantinui Bružui, o skulptūrinių plokščių autorius – taip pat šarneliškis, Sedoje gyvenęs akmenkalys Vladas Raštikis.
Pasodintas poeto sodas
„Minčių ir idėjų, kaip įamžinti Mačernį, buvo, o pinigų – ne, tad ir paprašėme to žmogaus, kad iškaltų „Vizijas“, – prisiminė tuo metu Sedos vidurinei mokyklai vadovavusi Genoveita Gricienė.
Dar po dvejų metų kunigo Sauliaus Katkaus ir G. Gricienės iniciatyva Šarnelėje pasodintas V. Mačernio sodas.
„Tas sodas ten kažkada yra buvęs, tada dar augo Vytauto saldinė obelis – ji buvo labai suvargusi, bet mes ją palikome. Mačernio brolis Aloyzas surengė patalkį, tada labai lijo, o mes po tuo lietumi sode skaitėme „Vizijas“. Labai romantiškai buvo“, – prisiminė G. Gricienė.
Prieš penkiolika metų Sedoje vyko V. Mačernio 80-mečio minėjimas: sulaukta garsių svečių – su Lietuvos kameriniu orkestru atvyko maestro Saulius Sondeckis. 2003 metais pradėtas poezijos ir muzikos festivalis „Vytauto Mačernio vizijos“. Šio renginio pradininkai – dainininkė Judita Leitaitė ir pianistas Andrius Vasiliauskas.
2005 metais poeto gimtadienio minėjime dalyvavo prof. S. Sondeckis, knygos apie V. Mačernį „Regėjimų naktys“ autorius, rašytojas Tomas Sakalauskas.
Tais pačiais metais spalio mėnesį per poeto žūties metines dalyvavo ir jo studijų laikų draugas aktorius Donatas Banionis.
Gimtadienių minėjimai tęsiasi
V. Mačernio 90-ųjų gimimo metinių minėjime dalyvavo poetai Marcelijus Martinaitis, Rimvydas Stankevičius bei Gintaras Bleizgys, o dar po metų į Sedą pagerbti poeto R. Stankevičiaus iniciatyva atvyko jo plunksnos broliai Aidas Marčėnas, Mindaugas Nastaravičius, Vytautas Stankus, Aivaras Veiknys ir Domantas Razauskas bei aktoriai Andrius Bialobžeskis ir Mindaugas Ancevičius.
Praėjusiais metais per V. Mačernio gimtadienį lankėsi aktorius Valentinas Masalskis su savo trupe ir parodė spektaklį „Laiptai“.
Šiemet V. Mačerniui gimnazijoje birželio 3 dieną numatyta literatūrinė kompozicija „Visur šioj žemėj paslaptis“, Klaipėdos universiteto humanitarinių mokslų daktarės Ernestos Molotokienės pranešimas „Vytautas Mačernis: tarp poezijos ir vaizduotės fenomenologijos“ bei rašinių ir dailės konkursų nugalėtojų ir dalyvių apdovanojimai. Paskui – išvyka į Šarnelę: ten kartu su Klaipėdos universiteto atstovais bus lankomos „Vizijos“, poeto kapas.
R. Čičirkaitė pasakojo, kad vaikai dažnai paklausia, kodėl V. Mačernio vardu nepavadinta arčiau Šarnelės esanti Žemaičių Kalvarijos vidurinė mokykla.
„Tada jiems paaiškinu, kad poetą su Seda ir mūsų mokykla sieja glaudesnis ryšys, nes čia jis prasimokė beveik penkerius metus. Jaunatviška, prasminga Mačernio poezija mokiniams patinka, kurdami rašinius vyresnieji dažnai remiasi juo“, – teigė mokytoja.