Seda – labai gera vieta gyventi, nes čia yra visko, ko žmogui reikia, – tai norėta parodyti Sedos raporte. Jono STRAZDAUSKO nuotr.
Į valstybės šventę susirinkusiems sediškiams buvo pristatyta knyga, kurią jos sumanytoja Genoveita Gricienė pavadino taip: „Sedos raportas šimtmečio Lietuvai“.
Sediškė sako nieko naujo nesugalvojusi, tik atkartojusi tarpukario idėją.
– Kaip kilo mintis ruošti tokią netipišką knygą – Sedos raportą?
– Minint Lietuvos šimtmetį, įvairiausių renginių, akcijų buvo prigalvota. Skaitydama knygas apie Smetonos laikų Lietuvą, radau, kad Vytauto Didžiojo 500-ųjų metinių proga šalies miestai ir miesteliai ruošė raportus, juose užfiksavo viską, kas tuo metu toje vietoje buvo svarbaus.
Pagalvojau: būtų įdomu užrašyti, užfiksuoti nuotraukose, kokia buvo mūsų Seda Lietuvos valstybės atkūrimo jubiliejaus metais.
Kai kam žodis „raportas“ labiau primena sovietų laikus ir pionieriškus reikalus… Aš manau, kad nei raudona spalva, nei raportas nėra sovietinis reliktas. Tai iš prancūzų kalbos kilęs žodis, viena jo reikšmė – pranešimas apie atliktus darbus, kreipiantis į aukštesnio rango asmenį ar instituciją. Surašymas visko, kas yra padaryta Sedoje, ką ji šiandien turi, ir yra raportas.
– Ar buvo sunku rinkti duomenis?
Tiesą pasakius, sunkumų iškilo ten, kur nesitikėjau. Pagal mano sumanymą, kiekviena įstaiga, organizacija, verslininkas ar menininkas turėjo pasiimti tą „knygą“ ir save pristatyti – kaip nori, kaip gali. Privalu buvo nurodyti tik pagrindinius rekvizitus, o visa kita – kiekvieno išmonės reikalas.
Šitame turėjo matytis sediškių išradingumas, sumanumas, kruopštumas, atsakingumas ir t. t.
Nustebino, kad visi neturi laiko. Sumanymui pritaria, sako: „Viskas gerai“, bet, paėmę „knygą“, labai ilgai ją užlaiko.
Supratau, kad nė per dvejus metus tų duomenų nesurinksiu. Jau gražiai save buvo pristačiusi seniūnija, gimnazija, vaikų darželis, ligoninė, girininkija, Kultūros centras ir biblioteka pateikė medžiagą, bet pačiai reikėjo susidėlioti…
Nesinorėjo atsisakyti sumanymo, tada pati apėjau, apvažiavau visus ir kiekvieną, viską užsirašiau. Gintaras Griškėnas nupaveikslavo. Nesu stipri kompiuterininkė, o čia reikėjo ne tik viską sukelti į kompiuterį, bet ir dailiai sumaketuoti. Radau padėjėją – buvusią savo kolegę Genovaitę Vitalienę. Ji kompiuterį gerai „gliaudo“.
Pasėdėjom iš pradžių kartu, paskui – ji viena… Negreitas tai darbas, reikia pripažinti.
– Pristatykite, kokia šio darbo apimtis ir kaip susisteminote informaciją.
– Apimtis ne tokia jau ir didelė. Nebus nė šimto lapų… Norėjosi suspėti iki Vasario 16-osios, iki jubiliejinių metų pabaigos.
Suspėti suspėjome, bet dar liko nebaigtų puslapių. Atsiranda vis naujos medžiagos. Visada ką nors praleidi ar pamiršti.
Sedos raportą pristačiau Kultūros centre – per Vasario 16-osios minėjimą. Kultūros centro direktorius Gintaras Griškėnas gal tris valandas prasėdėjo ruošdamas vaizdingą pristatymą. Informacijos pateikimo sistema paprasta, tik sukau galvą, ar raporto pradžioje dėti bažnyčią, ar seniūniją. Kadangi seniūnija – ne tik vietos valdžios struktūra, ji apibrėžia ir teritoriją, tai ji liko pirma, po jos bažnyčia, švietimas, sveikatos apsauga, valstybinės įmonės, kultūra, paslaugos, prekyba, meno žmonės.
– Esate sediškė vos ne nuo gimimo, Sedos patriotė, gidė. Jūsų požiūris į Sedą turėtų būti itin subjektyvus. Bet pakalbėkime apie „nuogus“ faktus. Tai ko yra Sedoje?
– Sakiau ir sakysiu, kad Seda – labai gera vieta gyventi, nes čia yra visko, ko žmogui reikia. Net bankas ir bankomatas (juokiasi).
– Gerai, vardiju kai kuriuos faktus iš mūsų raporto. Sakau „kai kuriuos“, nes viską pokalbyje suminėti neįmanoma. Bet gal tai padės susidaryti bendresnį Sedos vaizdą.
Lietuvos šimtmečio metais seniūnijoje gyveno 2 706 žmonės, iš kurių 478 – iki 18 metų, 79 gyventojai – nuo 85 metų.
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapijos klebonas Modestas Ramanauskas pakrikštijo 43 vaikus, santuokai palaimino 16 porų, padėjo palaidoti 55 parapijiečius.
Vytauto Mačernio gimnazijoje mokslo metus baigė 393 mokiniai, naujus pradėjo 367. Sedos darželis pernai pasitiko 40-ąjį rugsėjį, susirinko 103 vaikai. Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos skyriuje mokosi 58 mokiniai. Sedos sveikatos priežiūros centras vidutiniškai aptarnauja 2250 gyventojų.
Savivaldybės viešosios bibliotekos filialo fonde – 9106 knygos… Sedos kultūros centre veikia tautinių šokių ratelis „Mitrulis“, teatro studija „Vėdelčios“, kaimo kapela „Linksmuolē“, vaikų ir jaunimo folkloro grupė „Rėmoliokā“, ansamblis „Sedos romansai“.
Sedoje yra girininkija, Mažeikių kelių priežiūros tarnybos padalinys, Sedos ugniagesių grandis. Jau minėjau, kad turime net banką – čia veikia Sedos kredito unija.
Paslaugų teikėjų turime per 30. Tarp jų – Lietuvos pašto padalinys, dvi vaistinės, „Baltic Petrolium“ Sedos degalinė, 5 autoremonto taisyklos, trys medžio apdirbimo įmonės, 5 kirpyklos, masažo kabinetas. Yra veterinarinių paslaugų punktas, Gražinos Kleinauskienės žirgynas, 12 parduotuvių. Yra „Dūzgės sodyba“ su pokylių salėmis, viešbučiu ir puikia virtuve.
Sedoje daug puikių žmonių, gerų specialistų. Remonto ir statybos darbus atlieka mažiausiai 3 brigados, Sedoje yra santechnikų ir elektrikų. Turime net keturias skaniausių tortų kepėjas, dvi geras siuvėjas, keturis tujų sodinukų augintojus.
Sedą yra pamėgę meno žmonės, sediškiai aktyviai dalyvauja kultūros centro, Trečiojo amžiaus universiteto veikloje. Daug ką dar būtų galima papasakoti.
– Ar jau viskas sudėta į Sedos knygą?
– Ko gero, ne viskas. Sedoje yra labai neapibrėžta teritorija. Žmonės gyvena lyg ir Sedoje, o jų namų adresas rodo, kad kaime.
– Ar dar turite panašių idėjų?
– Reikėtų apeiti ūkininkus, gražiai tvarkomas sodybas užfiksuoti. Čia lyg ir tos pačios temos tęsinys. Yra visiškai kitokių idėjų. Kad tik gyvenimo užtektų.
