Autorės nuotrauka
Kerinčiai baltas šuo – tarsi gaivus ledukas žaliuojančioje Pavasario gatvės pašonėje. Puriais kailinukais apsitūlojęs, tačiau žvalumo nepraradęs gyvūnas gėdija kiekvieną saulės ir asfalto kaitros išbandomą praeivį.
Samojedų, arba nencų laikų, veislės Kera – itin draugiškas šuo, prie kurio išdykavimų teko priprasti šios gatvės daugiaaukščių gyventojams. Kai kurie suprato, kad bijoti neverta, dar kiti tiesiog žavisi trejų metų šuns grožiu, stebi jo panašumą į vilką.
Keros šeimininkė – 29 metų socialinė darbuotoja Dalia Žukauskienė. Moteris, kuri prisipažįsta: ką nors globoti, rūpintis – ar tai būtų žmogus, ar gyvūnas – jos pašaukimas. Septynerius metus ji dirbo su socialinės rizikos šeimomis.
Namai, kuriuose ji dalytųsi gyvenimu kartu su gyvūnais – jos paauglystės svajonė. „Svajojau, kad ten būtų ir kirpykla, ir viešbutis – viskas gyvūnams. Jei turėčiau sąlygas, laikyčiau dešimt katinų, dešimt šunų“, – juokiasi moteris…
Apie namus, kuriuos sukūrė Dalia, jų šeimininkus ir augintinius skaitykite šeštadienio „Santarvėje“.
Toks žmogus, kuris kitus vadina puskvailiais, yra pats KVAILYS, ir gaila, kad tokie dar vaikšto žeme.
labai garziai auklejimas ir mylimas , priziurimas suo, dziaugiuosi tokiais zmonemis kaip Dalia, jeigu daugiau butu tokiu zmoniu , maziau butu nelaimingu ir pamestu gyvunu. Noriu palinketi sekmes tai gerai moteriai.
Tokiam šuniui butas yra ne vieta. Deja, kada puskvailiai žmonės supras, kad yra veislių, kurioms reikia erdvės, o ne keturių sienų su kaimynais iš visų pusių. Ir žiauriai gaila kaimynų su tokia kaiminyste.